Kaip rodo pats pavadinimas, nustatytų išmokų pensijos žada pensininkams mokėti tam tikrą nustatytą sumą. Nors korporatyvinė Amerika iš esmės šios struktūros atsisakė ir mieliau renkasi 401(k) variantus (arba „nustatytos įmokos“ planus), praktiškai visos valstijos ir vietos valdžios institucijos ir toliau tebesiūlo šią patikimą pensijos versiją.

Ir jos smarkiai atsilieka: 2019 finansiniais metais valstijos turėjo 1,48 trln. dolerių nefinansuotų pensijų įsipareigojimų, o 50 didžiausių vietos vyriausybių susidūrė su 478 mlrd. dolerių koreguotais grynaisiais pensijų įsipareigojimais, rodo „Moody’s Investors Service“ apskaičiavimai. Šimto didžiausių korporacijų nustatytų išmokų planų deficitas lapkričio mėnesį siekė 285 mlrd. dolerių, liudija „Milliman“ duomenys.

Ši dviejų trilijonų dolerių duobė tik gilės, kadangi Federalinė rezervų sistema įsipareigoja artimiausiais metais, kol JAV atsigaus po „Covid-19“ pandemijos, išlaikyti palūkanų normas kone rekordiškai žemas. Skirtingai nuo daugelio valstijų ir miestų, „Moody’s“, nustatydamas būsimų pensijų įsipareigojimų dabartinę vertę, remiasi rinkos diskonto norma. Kuo mažesnė norma, tuo didesnė dabartinė vertė.

Analitikai tikisi, kad vietinių vyriausybių 2021 fiskalinių metų ataskaitoms bus taikoma 2,7 proc. norma (fiskaliniais 2018 m. ji buvo 4,14 proc.) – maždaug tokia pati, kokia yra dabartinė „Milliman“ diskontuota korporatyvinių pensijų norma. Tikėtina, kad per ateinančius dvejus metus pensijų deficitas „išaugs dviženkliais procentais“, praneša „Moody’s“.

Kad ir kaip niūriai tai gali atrodyti, tikėtina, kad 2,7 proc. norma bus didesnė už bet ką, ko pensijų fondų valdytojai gali tikėtis iš mažos rizikos fiksuotų pajamų turto, ypač atsižvelgiant į infliaciją. Trisdešimt metų trukęs JAV realusis pajamingumas birželio viduryje tapo neigiamas, nors iki tol niekada nebuvo nusiritęs žemiau nulio (bent jau nuo 2004 m.). Tai reiškia, kad net jei pensijų fondai supirkinės ilgiausio termino iždo vertybinius popierius, jiems bus praktiškai neįmanoma visiškai „imunizuotis“, suderinant pagrindinius ir palūkanų mokėjimus su išmokomis pensininkams taip, kad turto ir įsipareigojimų vertė kartu augtų ir kristų.

Taigi vieninteliai jiems likę variantai – sukišti į planus dar daugiau pinigų, apsiimti didesnę riziką manipuliuojant valstybės tarnautojams žadamais pinigais, arba ir viena, ir kita. Dėl „Covid-19“ daugelis savivaldybių turėjo susiveržti diržus, todėl nebeturi gausių papildomų lėšų. Pensijos jau anksčiau aktyviai dalyvavo alternatyviose strategijose, tokiose kaip rizikos draudimo fondai ir privatus kapitalas, tačiau per dešimtmetį po pasaulinės finansų krizės jie ėmė atsilikti, o jų numatoma metinė grąža siekė apie 7 proc.

Ypatingai žemos palūkanų normos gali padėti užvesti ekonominę veiklą. Ne tokios keblios būsto palūkanų normos vis didesnei amerikiečių daliai suteikia galimybę turėti nuosavus namus. Kreditingos kompanijos gali pigiai skolintis tyrimams, naujiems kapitalo projektams arba, kaip 2020-aisiais, tiesiog siekdamos išvengti plataus masto darbuotojų atleidimų. Tuo tarpu Federalinė rezervų sistema tikisi, kad kol kas, infliacijai neviršijant nustatyto 2 proc. tikslo, išlaikydama trumpalaikes normas netoli nulio, vieną dieną ji galės įgyvendinti monetarinę politiką aukštesnėmis normomis, nei pastaruosius 12 metų.

O kol toji diena išauš, pensijų fondų – ypač valstybinių pensijų – situacija tik blogės. Vienas dalykas, kai centrinis bankas išgrūda turtuolius ar daugiamilijoninius fondus iš iždo į rizikingesnį turtą, kad uždirbtų teigiamą grąžą. Visai kas kita yra supurtyti sistemą, kuri ištisus dešimtmečius užtikrino mokytojų, policininkų ir ugniagesių pensijas.

„Ilgesnio neigiamų realių palūkanų normų laikotarpio perspektyva kelia pavojų nustatytų išmokų pensijų planams ir draudimo kompanijoms, kurios priklauso nuo tam tikros santykinai žemos rizikos grąžos“, – interviu sakė Johnas Hollyeris, pasaulinis „Vanguard Group Inc.“ fiksuotų pajamų vadovas. Jis prognozuoja, kad neigiamos realios palūkanų normos išsilaikys dar kelerius metus. „Viena iš nenumatytų pasekmių gali būti tai, kad nustatytų išmokų pensijų planų rėmėjai galiausiai turės mokėti didesnes įmokas, kad įvykdytų įsipareigojimus, be to, laikui bėgant turės pertvarkyti savo planus“, – sakė jis.

„BlackRock Inc.“ šį laikotarpį vadina „naujuoju nominalu“. Tai era, kurią apibrėžia stipresnis artimiausio laikotarpio augimas ir galiausiai didesnė infliacija, tačiau be įprasto obligacijų pajamingumo padidėjimo. „Atrodo, kad centriniai bankai yra pasiryžę apriboti bet kokį nominalaus pajamingumo augimą net tada, kai infliacija įsibėgės, – teigiama „BlackRock Investment Institute“ 2021-ųjų pasaulinėje apžvalgoje. – Investuotojams reikės naujų navigavimo gairių. Mes nesureikšminame vyriausybės obligacijų ir išlaikome didesnį strateginį kapitalo paskirstymą nei tipiškais kylančios infliacijos laikotarpiais.“

J. Hollyeriui iš „Vanguard“ tai reiškia turto burbulų riziką, su kuria gali tekti kovoti Federalinei rezervų sistemai. Apibūdindamas sąlygų rinkinį, kurio reikėtų norint sumažinti turto pirkimus, o vėliau pakelti palūkanų normas, centrinis bankas iš esmės neturi jokių galimybių suvaldyti šių rekordiškai švelnių finansinių sąlygų. Žengdamas gana neįprastą žingsnį, Federalinio rezervų banko valdybos pirmininkas Jerome’as Powellas gruodžio 16 d. spaudos konferencijoje, regis, mėgino pateisinti visų laikų aukščiausias akcijų kainas pažymėdamas, kad dešimties metų iždo pajamingumas buvo istoriškai žemas ir tikimasi, kad toks jis ir išliks.

„Sakyčiau, reikia būti kantriems, bet tam tikru momentu centriniai bankai visgi supranta, kad jie privalo atkurti vyriausybės obligacijų pajamingumą iki racionalaus, teigiamo realaus pajamingumo lygio, – sakė Bobas Michele, „JP Morgan Asset Management“ pasaulinis fiksuotų pajamų vadovas. – Draudimo kompanijos ir pensijų fondai nebeturi galimybės sumažinti rizikos, be to, jų įsipareigojimai išaugo. Esant tokiam obligacijų pajamingumo lygiui, jie niekaip negalės sugeneruoti 7 proc. grąžos, kurios jiems reikia. Tai įmanoma trumpuoju laikotarpiu, tačiau tolimesnėje perspektyvoje tai yra priežastis didinti normas.“

Liepos mėnesį, kai trisdešimties metų iždo pajamingumas buvo maždaug 1,3 proc., „Bank of America Corp.“ strategai perspėjo, kad pensijų valdytojai pradės maištauti ir laikysis toliau nuo didžiausios pasaulio obligacijų rinkos, kol pajamingumas pakils „bent“ 50 bazinių punktų. Priešingu atveju, iždo vertybinių popierių pirkimas tik „užfiksuotų milžiniškas finansavimo spragas ir žemą obligacijų grąžos normą“. Praėjus penkiems mėnesiams, ilgojo termino obligacijos taip ir nepasiekė 1,8 proc., o etaloninis dešimties metų pajamingumas atkakliai išlieka mažesnis nei 1 proc.

Nors investuotojai atsisako parduoti iždo vertybinius popierius, jie taip pat nėra linkę atsisakyti ir akcijų. Nuo koronaviruso pandemijos pirmosios bangos kovo ir balandžio mėnesiais „S&P 500“ indeksas kilo beveik linijiniu būdu. Jis pasiekė tokį momentą, kai rašiau, jog Čikaga turėtų džiaugtis rugsėjo mėnesio JAV technologijų kompanijų akcijų nuosmukiu, nes jos nepakankamai finansuojami pensijų fondai pagaliau galėtų jų prisipirkti, galbūt išleisdami obligacijas lėšų pritraukimui. Tas nuosmukis netruko ilgai.

„Rinkos susitraukimas yra geras dalykas“, – pažymėjo Nickas Maroutsos, „Janus Henderson Investors“ pasaulinių obligacijų vadovas. Jei jo nebūtų, „kiltų problema, nes tai atsilieptų uždarbiams, pakenktų grąžos lūkesčiams ir tiesiog bendrai grąžai ateities kartoms. Susitraukimas duoda gerą pamoką: per išpardavimą reikia tiesiog pirkti, nes aišku, kad įsipareigojimų nevykdymas nesitęs amžinai, pinigų atsiras, bus likvidumas“.

Dabar pensijoms nelieka nieko kito, kaip rizikuoti viskuo ir pirkti akcijas visų laikų aukščiausia kaina arba skirti dar daugiau pinigų rizikos draudimo fondams ir kreditų valdytojams. Alternatyva – investicinio lygio korporacijų obligacijų, kurių pajamingumas yra mažesnis nei 2 proc., pirkimas – nieko gero nežada, jau nekalbant apie iždo vertybinius popierius.

Taip jau yra, ir nieko nepadarysi. Net jei Federalinė rezervų sistema 2021 m. nepajėgs taip paprastai suteikti kredito galimybių, investuotojai supranta, kad krizės laikotarpiu kredito gali ir nesitikėti. Pakanka, kad pasikeitė rinkos, ir galbūt visiems laikams. Deja, centrinio banko įsipareigojimas ilgus metus palaikyti itin mažas palūkanų normas reiškia, kad nustatytų išmokų pensijų planų ateityje laukia rimti išbandymai.