Bet Olė Petersas nėra eilinis keistuolis. Pagal išsilavinimą fizikas, jis savo teoriją grindžia tyrimu, atliktu glaudžiai bendradarbiaujant su velioniu Nobelio premijos laureatu Murray‘umi Gell-Mannu, kvarko tėvu. Be to, jis savo pusėn palenkė du garsius finansų pasaulio mąstytojus – Nassimą Nicholasą Talebą ir Michaelą Mauboussiną, – jau nekalbant apie entuziastingų šalininkų bangą tviterio sferoje.

Jo pagrindinis argumentas yra tas, kad pernelyg dažnai ekonominiai modeliai įgyja vadinamojo „ergodiškumo“. Tai yra, konkrečios situacijos visų galimų rezultatų vidurkis atskleidžia, kaip gali ją išgyventi bet kuris individas. Bet tai dažnai ne tas atvejis, kuris, anot O. Peterso, daro daugelį šios srities prognozių nereikšmingomis realiame gyvenime. Šiais atvejais, siekdamas sumodeliuoti rezultatus pasitelkiant teisingą vidurkį, jis nusprendžia pasiremti matematiniais skaičiavimais, paprastai naudojamais termodinamikoje.

Jeigu O, Petersas neklysta – ir šis jeigu gana svarus, – išpūsti padarinius yra nelengva. Paprastai kalbant, jo siūlomas „problemos sprendimas“ aukštyn kojomis apverstų trijų šimtmečių ekonomikos teoriją ir pakeistų mūsų suvokimą apie šią sritį, kaip ir apie visus kitus susijusius aspektus, – nuo rizikos valdymo ir pajamų nelygybės iki centrinių bankų palūkanų normų nustatymo metodikos ir net elgsenos ekonomikos (angl. behavioural economics) pritaikymo kovoje su COVID-19.

„Problema ta, kad didžioji dalis akademinės ekonomikos nuriedėjo nuo bėgių, – elektroniniame laiške rašė O. Petersas, pagrindinis Londono Matematikos laboratorijos ekonomikos programos mokslinis darbuotojas. – Šios tendencijos priežastis galima atsekti dar 17-ajme amžiuje, bet visų pirma svarbu aiškiai konstatuoti, kad kažkas yra ne taip, kaip turėtų būti, ir kad bet kokie su ekonomika sietini teiginiai turi būti vertinami atsargiai, nes jie gali būti paremti klaidingais argumentais.“

O. Petersas toli gražu ne pirmas ne šios srities specialistas, pasiryžęs gelbėti ekonomiką nuo jos pačios. Ekonomistai net juokauja, jog kas keleri metai fizikas nuklysta į ekonomikos, tada į matematikos sritį, o paskui paskelbia, jog visa tai neturi reikšmės (ir tada bergždžiai mėgina spręsti problemą). O. Petersas pripažįsta, kad tikrieji ekonomistai ne per daug įsiklauso į jo idėjas. Daugelis jų arba jas visiškai atmeta, arba vadina jas nieku kitu kaip tik klaidingu faktų vertinimu. (Apie tai kiek vėliau.)

Vis dėlto, kad ir ką manytų užkietėję ekonomistai, jis sulaukė daug ištikimų sekėjų internetinėje erdvėje po to, kai praėjusių metų pabaigoje buvo publikuotas jo straipsnis „Ergodiškumo problema ekonomikoje („The Ergodicity Problem in Economics“). Sausį jo institutas surengs virtualią konferenciją visais klausimais, susijusiais su O. Peterso darbais, nuo paaiškinimų bei pagrindimų iki svarbos tokioms įvairioms sritims kaip finansai ir medicina. Šis renginys sudomino per 500 dalyvių iš viso pasaulio, net ir kelis ekonomistus.

O. Petersas taikosi į tikėtino naudingumo teoriją (expected utility theory), teoriją, kuria remiasi šiuolaikinė ekonomika. Ji aiškina, kad kai mes priimame sprendimus, atliekame išlaidų ir naudos analizę ir mėginame pasirinkti variantą, kuris maksimizuoja mūsų gerovę.

Problema ta, sako O. Petersas, kad modelis negali numatyti, kaip žmonės iš tikrųjų elgsis, nes matematiniai skaičiavimai klaidingi. Tikėtinas naudingumas skaičiuojamas kaip konkretaus įvykio visų galimų rezultatų vidurkis. Tačiau šiame modelyje pasigendama vienos svarbios įžvalgos: kaip viena išimtis gali iš tikro iškreipti suvokimą. Ar kitais žodžiais tariant, tai, ko galima vidutiniškai tikėtis, turi mažai bendro su daugumos žmonių patirtimi.

Kaip pavyzdį, panagrinėkime paprastą monetų metimo žaidimuką, kurį pasitelkia O. Petersas iliustruodamas savo argumentą. Pradedant nuo šimto dolerių, jūsų suma padidėja 50 proc. kaskart, kai moneta nukrenta herbu į viršų. Bet jeigu moneta nukris skaičiumi į viršų, jūs prarandate 40 proc. visos sumos. Kadangi tiek viena, tiek kita tikimybė vienoda, atrodytų, kad turėtumėte, vidutinėmis prognozėmis, laimėti, jeigu žaisite pakankami kartų, nes jūsų potenciali grąža kaskart didesnė už jūsų potencialų praradimą. Kalbant ekonominiu žargonu, tikėtinas naudingumas yra teigiamas, tad galima būtų daryti prielaidą, jog eiti lažybų – pigiau grybų.

Vis dėlto realiame gyvenime žmonės paprastai atsisako rizikuoti. Tokie kaip šis paradoksai dažnai pasitelkiami norint pabrėžti iracionalumą arba žmogiškojo veiksnio nulemtas sistemines klaidas priimant sprendimus. Bet O. Peterso nuomone, taip yra tik dėl to, kad žmonės supranta, jog tai netinkama idėja.

Ir štai kodėl. Tarkim, tame pačiame žaidime pusę jo laiko moneta krito herbu į viršų. Užuot augusi, jūsų 100 dolerių suma po dešimties monetos metimų faktiškai nukris iki 59 dolerių. Ir nesvarbu, ar ji nukrenta herbu į viršų pirmuosius penkis kartus, paskutinius penkis kartus ar esant bet kokia tarpinei kombinacijai. „Daugiausiai žadančio“ rezultato – 50-50 – atveju, jūsų kišenės vis tiek paplonės 41 doleriu. O dabar, tarkim, kiekvienas iš 10 000 žmonių žaidžia po 100 kartų, nedarant prielaidos, jog visiems žaidėjams lygiai pusę žaidimo laiko moneta krenta herbu į viršų. (Tai atkartoja įvykius realiame gyvenime, kai rezultatai dažnai skiriasi nuo lūkesčių.). Taigi, šiuo atveju vienas sėkmės lydimas lošėjas galiausiai susižertų 117 mln. dolerių ir sukauptų per 70 proc. grupės lėšų, tokį natūralų modeliavimą siūlo Jasonas Collinsas, buvęs PwC elgsenos ekonomikos vadovas (Australija), daug rašantis apie O. Peterso darbus. Vidutinis tikėtinas kelių sėkmingų žaidėjų laimėjimas vis tieks siektų 16 000 JAV dolerių. Bet, savaime suprantama, daugiau nei pusė žaidėjų galiausiai žaidimą baigtų su mažiau nei doleriu kišenėje.

Ekonomikos teorija
Foto: Bloomberg

„Daugumai žmonių lažybų serija – tikra katastrofa, – rašė J. Collinsas. – Jos atrodo gražiai apskaičiuojant bendrą vidurkį, kurį palaiko didžiulė vos saujelės žaidėjų sėkmė.“

Nors O. Petersas pasitelkia nemažai aukšto lygio matematinių skaičiavimų norėdamas pagrįsti savo argumentus, grupė neurologijos mokslininkų nusprendė patikrinti jo teoriją praktikoje. Bet atlikdami eksperimentą laboratorijoje, jie nebepanoro rizikuoti pasikeitus aplinkybėms, kaip jis ir prognozavo, net kai pagal klasikinę ekonomikos teoriją toks požiūris būtų laikomas iracionaliu.

„Manoma, kad ergodiška ekonomika negali būti teisinga, nes būtų pernelyg paprasta“, – sakė Oliver Hulmė, vienas iš eksperimento planuotojų. Tačiau ji „pateikė labai drąsią, paneigiamą prognozę“, kuri bandymą išlaikė, sakė O. Holmė.

O Petersas tvirtina, kad jo metodai išlaisvins ekonomiką nuo mąstymo apie tikėtinas vertes neegzistuojančiose paralelinėse visatose ir atkreips dėmesį į tai, kaip žmonės priima sprendimus šioje visatoje. Jo teorija taip pat eliminuos vis sparčiau augantį poreikį pasitelkti įmantrius „pramanus“, kurių ekonomistai griebiasi norėdami išaiškinti nenuoseklumus tarp savo modelių ir tikrovės.

Ir, anot O. Peterso, vienas iš tokių „pramanų“ kaip tik ir yra visa elgsenos ekonomikos sritis, per pastarąjį dešimtmetį laimėjusi platų pripažinimą – jau nekalbant apie porą Nobelio premijų, – kaip sritis, norinti atrasti gilumines nelogiškų sprendimų priežastis. Pasak jo, ši sritis veikiau galėtų būti aiškinama kaip formalaus ekonomikos griežtumo stokos simptomas. Nieko keista, kad ekonomistai ne per labiausiai pritaria O. Peterso požiūriui. Ne vienas ekonomikos žurnalas atmetė jo straipsnį, motyvuodamas savo sprendimą tuo, kad jis tiesiog nebus įdomus skaitytojams.

Benjaminas Golubas, Harvardo universiteto ekonomikos profesorius, išsako daug griežtesnę poziciją. Jis pliekia O. Petersą už ekonomikos teorijos, kaip sprendimų priėmimo pamato, nesupratimą ir teigia, kad O. Peterso darbas – tai viso labo keletas iškreiptų argumentų, sprendžiančių siaurą ratą problemų, kurių sprendimai jau gerai žinomi.

„Net jeigu O. Peterso „netrikdo“ turinys, rašė B. Golubas savo elektroniniame laiške, – jis vis tiek iki galo nesupranta, kokių liko neišspręstų problemų. Tai viena iš priežasčių, kodėl nė vienas ekspertas netraktuoja jo rimtai.“

Vis dėlto O. Peterso teorija sulaukė nemažai pagyrų iš „sunkiasvorių“, atstovaujančių ne ekonomikos sritims. N. Talebas, garsios knygos „The Black Swan“ („Juodoji gulbė“) autorius, reklamuoja O. Petersą tviteryje ir savo moksliniuose straipsniuose, bei vadina jo išvadas „100 proc. teisingomis“.

M. Mauboussinas, buvęs „Credti Suisse“ Pasaulinių finansinių strategijų vadovas, taip pat Rickas Bookstaberis, buvęs „Bridgewater“ rizikų valdytojas, padėjęs parengti Volkerio taisyklę, kai dirbo JAV Vertybinių popierių ir biržos komisijoje (SEC) ir JAV Iždo departamente, bei Emanuelis Dermanas, kiekybinio investavimo pradininkas, – visi jie taip pat palaikė O. Peterso ekonomikos ergodiškumo tyrimus.

O. Peterso straipsnis, kuris galiausiai atrado savo vietą įtakingame žurnale „Nature Physics“, labai greitai tapo vienu iš populiariausių. (Jo darbas net tapo vokiškojo trilerio „Gier“ įkvėpimo šaltiniu – apie žmogų, kuris buvo nužudytas dėl savo kurstytojiškų idėjų apie ekonomiką.).

„Naudingumo sąvoka gali egzistuoti, bet ne tokiame kontekste, kokiame ją modeliuoja psichologai ir ekonomistai, – teigia N. Talebas. – Rezultatai – siaubingi.“