Verslas buvo priverstas pasinaudoti bankų paskolomis ir obligacijų emisijomis, kurios tapo prieinamos dėl valstybės garantijų ir centrinių bankų stimulų, kad išgyventų karantinus, kurie sutrikdė šiųmetinius pinigų srautus. Kai ši parama galiausiai pasibaigs, įmonių finansai rizikuoja išsitempti iki lūžio taško, o smulkusis verslas jau dabar skambina pavojaus varpais.

Politikai yra prašomi padėti perspektyvioms kompanijoms išvalyti balansus, antraip jas gali užgriūti skolų našta, kurie ne vieneriems metams sustabdytų investicijas ir sulaikytų nuo darbo vietų kūrimo.

„Su kiekviena savaite uždarytų įmonių išgyvenimo tikimybė mažėja, – teigia Germainas Simoneau, Prancūzijos smulkiųjų įmonių federacijos CPME finansų komiteto vadovas. – Dar neteko matyti tokio masto krizės, kurios fone tvyrotų sisteminė rizika.“

Foto: Bloomberg

Ši rizika paliečia ne tik įmones. Išeikvoti balansai gali lemti įsipareigojimų nevykdymo ir bankrotų ciklą, kuris atsilieptų bankininkystės sektoriui ir dar pagilintų nuosmukį.

Euro zonos įmonės per pirmąjį šių metų pusmetį įsiskolino daugiau kaip 400 milijardų eurų, lyginant su 289 milijardais eurų per visus 2019-uosius, rodo Europos Sąjungos duomenys. Europos Komisija praėjusią savaitę perspėjo, kad „skolų išsimokėjimas gali sukelti sunkumų, ypač pandemijos smarkiau paveiktuose sektoriuose“.

Dar neteko matyti tokio masto krizės, kurios fone tvyrotų sisteminė rizika.
Germainas Simoneau

Prekybos grupė „Eurochambres“ šį mėnesį nustatė, kad dėl pandemijos susikaupusi skola yra antrasis pagal dydį verslo rūpestis. „UBS Group AG“ ekonomistai svarsto, kad, nepaisant išskirtinės fiskalinės paramos, Europos įmonių įsipareigojimų nevykdymo rizika tebėra padidinta.

Vokietijoje, kuri iki šiol su krize tvarkėsi sėkmingiau nei dauguma kitų Europos šalių, Bundesbankas prognozuoja, kad nemokumas iki kitų metų pirmojo ketvirčio išaugs daugiau nei 35 proc. Kitos lobistų organizacijos „SME United“ atlikta apklausa parodė, kad maždaug pusė mažų ir vidutinių Prancūzijos ir Italijos įmonių nerimauja dėl bankroto.

„Euler Hermes“ ekonomistai apskaičiavo, kad vien tik Italijos ir Prancūzijos smulkiajam verslui reikės 100 milijardų eurų rekapitalizacijai, neskaitant likvidumo paramos.

Priklausomybė nuo skolų

Galų gale realiausias sprendimas – įtikinti Europos kompanijas sumažinti savo priklausomybę nuo bankų paskolų, kurias jos naudoja daug aktyviau nei JAV verslai.

Komisija ir Europos centrinis bankas jau seniai ragina įsteigti Kapitalo rinkų sąjungą, kuri padėtų pasinaudoti alternatyviu finansavimu. ECB pirmininkė Christine Lagarde penktadienį pareiškė, kad tokia sąjunga – „nebe privalumas“, bet „būtinybė“.

Vis dėlto vidutinės trukmės laikotarpiu siūlomiems sprendimams reikalinga vyriausybės parama. Ji apimtų priemones, skirtas pagerinti verslo mokumą, kad perspektyvios įmonės nebūtų palaidotos po skolų našta.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock

Pasak „SME United“ ekonominės politikos direktoriaus Gerhardo Huemerio, smulkiausioms įmonėms tai gali reikšti tiesioginius fiskalinius pavedimus, kurie padėtų susidoroti su fiksuotais kaštais. Didesnėms labiau tiktų subordinuotos paskolos arba kapitalo injekcijos.

Tokios idėjos priimtinos ne visiems. ES „mokumo paramos instrumentas“ nesulaukė pakankamo vyriausybių palaikymo per aukščiausiojo lygio susitikimą liepos mėnesį, nors tuo metu buvo aptariamas garsusis 750 milijardų eurų atsigavimo fondas.

G. Huemerio teigimu, šiuo metu pagrindinis dėmesys skiriamas panašios paramos užtikrinimui per Europos investicijų banką ir kitas ES programas. Tokia parama papildytų nacionalinius sprendimus.

Kapitalas prieš dotacijas

Prancūzijoje, kurioje įmonių skolos augo didžiausiu tempu, nors ir prieš pandemiją buvo aukšto lygio, vyriausybė ruošia mechanizmą, kuris, kaip tikimasi, į mažas įmones nukreips maždaug 20 milijardų eurų dalinio kapitalo. Valstybės garantijos užtikrintų, kad bankai įmonėms padalys kapitalo paskolas, kurias refinansuos specialios investicinės priemonės.

Prancūzijos bankai ir valstybė vis dar bando sugalvoti, kaip išlaikyti mažus kaštus, tuo pačiu užtikrinant, kad grąža būtų pakankamai didelė ir galėtų pritraukti finansavimą. Programa taip pat turėtų apriboti vyriausybės prisiimtą riziką ir laikytis ES valstybės pagalbos taisyklių.

Ispanija turi 10 milijardų eurų fondą, skirtą paremti didesnes, strategines kompanijas subordinuotomis paskolomis, kapitalo ir konvertuojamomis obligacijomis.

Vokietijoje vyriausybė remia įmones, kurios buvo priverstos nutraukti veiklą, skirdama grynųjų pinigų išmokas. Apskritai paėmus, Italija ir Vokietija išsiskiria tuo, kad pasitelkia dotacijas ir kitokią finansinę pagalbą, kurios nereikės grąžinti, pažymi ES konkurencijos vadovė Margrethe Vestager.

Europos Komisija neseniai dar kartą sušvelnino savo subsidijų taisykles, kad vyriausybės galėtų padengti net 3 milijonus eurų kompanijų fiksuotų išlaidų. Tai gali būti nedidelis žingsnis siekiant išsamios pertvarkos, kuri performuotų kompanijų finansus postpandeminėje eroje.

„Per 2008–2009 m. krizę pasimokėme, kad bankai turėtų būti geriau kapitalizuoti, o šios krizės pamoka bus tokia, kad tas pats tinka ir nefinansinėms korporacijoms“, – teigia Michala Marcussen, „Societe Generale SA“ vyriausioji ekonomistė.