Bet nevalia nepastebėti smulkiu šriftu nurodytos informacijos: jūs turite turėti apmokamą darbą su beveik šešių skaičių atlyginimu.
„Manyčiau, taip siekiama pritraukti dideles pajamas uždirbančius profesionalus iš Silicio slėnio ar San Fransisko, kad šie leistų savo pinigus ne savo šalyje, o čia“, – aiškina Asta Gudrun Helgadottir, Islandijos tiesioginę demokratiją palaikančios Piratų partijos narė ir buvusio parlamento narė. Nors ilgam laikui atvykę svečiai formaliai nėra turstai, viliamasi, kad jie išsinuomos nenaudojamus „Airbnb“ siūlomus būstus, užpildys tuščius stalelius restoranuose, o savaitgaliais keliaus į kaimo vietoves tyrinėti šalies kaip niekur neskubantys keliautojai, be to, prie pinigo.
Islandija nėra pirmoji šalis, viliojanti per nuotolį dirbančią darbo jėgą iš kitų šalių. Bermudų salos, Barbadosas, Kaimanų salos ir Estija per turizmą nusiaubusią pandemiją taip pat pasitelkė strategiją, kuri padėtų surinkti daugiau pajamų iš užsienio svečių.
Tačiau Islandijos žingsnis unikalus tuo, kad ši šalis bando įtikti vien tik turtuoliams (tiesa, kelionės šia kryptimi niekada nebuvo pigus variantas). Pavyzdžiui, Bermudų salos reikalauja per 263 JAV dolerių prašymo pateikimo mokesčio iš tų, kurie nori išmainyti savo nuobodų karantininį gyvenimą į laikinus nuotykius saloje. Islandija reikalauja įrodymo, kad pretendentas gauna milijono Islandijos kronų (7 360 JAV dolerių) vertės mėnesinį atlyginimą, arba maždaug 88 000 JAV dolerių per metus, be to, prašymo įteikėjai turi atitikti papildomus sveikatos draudimo reikalavimus.
Šalies teisingumo ministras, kuris su savo darbuotojais prižiūri, kaip išduodamos darbo vizos ir vykdomi įvažiavimo reikalavimai, paviešino nedaug informacijos apie naująją programą ir jos iniciavimo priežastis, ir neatsiliepė į prašymus pakomentuoti. Bet vietiniai gyventojai, paklausti, ką manantys apie šią naujovę, teigė, jog šia programa veikiausiai siekiama paskatinti investicijas išvengiant minių ir – kas yra dar svarbiau – grėsmės nacionalinei sveikatos apsaugos sistemai, kuri gali nesunkiai būti perkrauta, atsižvelgus į tai, kad šalyje gyvena apie 357 000 žmonių (šalis, regis, sėkmingai apribojo COVID-19 atvejų protrūkį ir nuo kovo mėnesio yra užregistravusi tik 5 000 infekcijų ir 25 mirtis.) Be to, viliamasi, kad siaučiant nedarbui viso pasaulio mastu, pažyma, patvirtinanti pajamas, neleis laikiniesiems gyventojams konkuruoti su islandiečiais dėl darbo vietų vietos rinkoje.
Visa tai gali pasirodyti neįprasta šaliai, kuri didžiuojasi socialistiniais idealais ir jautriai reaguoja į savo homogeniškumą; A. G. Helgadottir skuba pažymėti, kad naujos vizų taisyklės greičiausiai sudomins aukštesniosios klasės keliautojus iš Jungtinių Valstijų, Kanados, Australijos ir Naujosios Zelandijos. Bet galbūt tokia tendencija nulems ir Islandijos ateitį: bus mažiau koncentruojamasi į pastangas įtikti masėms ir labiau stengiamasi įsiūlyti, kad ir nedaugeliui, prabangųjį turizmą.
Metas peržiūrėti savo turizmo strategiją
2018 metais, po dešimties sparčiai augančio turizmo metų, Islandiją aplankė 2,3 mln. lankytojų, užsienio svečių ir vietos gyventojų santykis sudarė septynis su vienu. Niekas to nesitiki didžiąją 2020 metų dalį, dabar vieninteliais iš Islandijos atliekamais skrydžiais transportuojamas žuvies eksportas.
Toks ekstremalus perėjimas nuo perteklinio iki visiškai vangaus turizmo – lankytojų srautai smuko 79 proc., net po to, kai vasarą kelionės buvo atnaujintos Europos Šengeno erdvėje, – neatsiejamas nuo laikinos daugelio vietos verslovių griūties. Bet, kaip ir Venecijoje, Tailande ir Amsterdame, trijose tradiciškai perkrautose kryptyse, toks tylmetis turi ir privalumų. Einaras Saemundsenas, Tingvedliro nacionalinio parko direktorius, sako pastebėjęs, kaip atgyja trapūs pataisai ir kerpės, suteikiantys spalvų juodos lavos laukams. Renesansas gali užsilaikyti, sako jis, jeigu parkų valdytojams pavyks sumažinti lankytojų tankį. Viena iš šiuo metu svarstomų idėjų yra atsisakyti parkingo leidimų, leidžiančių čia suplūsti gausiems būriams autobusais vežamų turistų, ir pradėti rinkti nuo kiekvieno lankytojo mokesčius už įvažiavimą.
Taip pat dirbama ir prie mažesnės apimties viešbučių projektų neperpildytose vietovėse. Sėkmė, lydėjusi pirmas dvi prabangias rezidencijas, kalnų slidinėjimo valdą „Deplar Farm“ ir į sveikatą orientuotą valdą Žydrojoje Lagūnoje, kur viena nakvynė kainuoja 2 000 dolerių, rodo, kad penkių žvaigždučių lankytojus apgyvendinantys būstai gali klestėti net tokioje šalyje, kuri yra labiau populiari tarp savaitgalio poilsiautojų nei kurortinio poilsio entuziastų.
Jau šiais, 2020 metais, duris atvėrė „Buubble Hotel“ viešbutis su aštuoniolika kupolo formos statiniais, išsibarsčiusiais slaptose, atokiose vietovėse – kai kurios miškuose, kai kurios palei krantinę, kitos – „Auksinio rato“ Šiaurės pašvaistės valdose.
Kiek aukštėliau driekiasi „Six Senses“ kurortinis kompleksas, apsuptas vandens krioklių išraižytų kalnynų, salos pietrytinėje pakrantėje, mažai tyrinėtame vikingų šalies kampelyje, vadinamame Osuros slėniu. Kai šis kompleksas atvers duris 2022 metais, jame bus įrengta 70 kambarių ir keletas privačių namelių, išsklaidytų po 1618 hektarų ploto teritoriją, kurioje dabar galima dažniau išvysti žirgų ir laukinių gyvūnų pėdsakų nei žmonių. Be to, ši vietovė pretenduoja tapti neutrali išmetamojo anglies dioksido požiūriu.
Pasak „Six Senses“ generalinio direktoriaus Neilo Jacobso, tokios tvaraus vystymo ambicijos gali būti įgyvendintos tik tuo atveju, jeigu čia lankysis aukštos klasės lankytojai, taip pat tie, kurie ketina įsigyti būstą, bei ilgesnį laiką nusprendę apsistoti svečiai.
