„Linksmybių laivo“ atmosferą dešimtajame dešimtmetyje papildė tokios įnoringos vietelės, kaip Egipto tematika įrengtas pianisto baras su netikro sarkofago dekoracija ir žvilgus, stikliniu stogu atriumas, tapęs centrine socializacijos scena.
Šiandien „Fantasy“ traukia visiškai kitokio sukirpimo lankytojus – „trofėjų medžiotojus“. Šių metų liepą 30-ies metų amžiaus laivas išplaukė į Egėjo jūrą, savo paskutinę kelionę užbaigdamas laivų išmontavimo sostinėje Aliahoje, Turkijoje.
Savo poilsio vietą jis rado laivų ardymo aikštelėje, kur seni krovininiai laivai, tanklaiviai, mokslinių tyrimų laivai – dabar ir kruiziniai laivai, tapę nebereikalingi per COVID-19 pandemiją, – išmontuojami ir ardomi į gabalus.
Šiuo atveju, laivas nėra laužomas perpus, siekiant jį atnaujinti ir paskui vėl sumontuoti. Apie „Fantasy“ dalinai išardytus vidurius veikiau pamatysi ratus sukančius pirkėjus iš įvairiausių pramonių, mėginančių išsiderėti žemiausią kainą už bet kokį laivo trofėjų: nuo meno kūrinių ir virtuvės reikmenų iki elektros laidų bei nerūdijančio plieno kriauklių.
Kruizų bendrovei – tai galimybė susigrąžinti bet kokią dalį savo turto, šiandien tapusio balastu, vertės. „Fantasy“ buvo pastatytas už maždaug 225 mln. JAV dolerių, nors laivų vertė su metais, be abejo, mažėja. O perdirbimo bendrovėms, kurios perka laivą dėl pinigų ir imasi rizikingos užduoties jį ištuštinti, tai tampa ilgus mėnesius trunkančiu laivo trofėjų perpardavimo karštlige.
Nuostolių mažinimas
Sunku įvertinti, kiek tiksliai pinigų uždirbama iš kruizinių laivų perdirbimo. Bendrovės, perleidusios nuosavybės teisę naujiems savininkams, neskuba viešinti laivų pardavimo kainų, o jų paklausiausio trofėjaus, plieno laužo, perpardavimo vertė kiekvienoje pasaulinėje rinkoje kone kasdien svyruoja. Bet verslas klesti.
Šalia „Carnival Fantasy“ Aliahoje stovi dar du „Fantasy“ klasės laivai, pastatyti dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Greta jų – du buvę bendrovės „Royal Caribbean“ laivai, kurių atsikratė „Royal“ Ispanijos partnerė „Pullmantur Cruceros“. Šie visi laivai turėjo daug gerbėjų, net jau pasenę. „Fantasy“ ir kiti tos pačios bendrovės laivai 2020-uosius pradėjo pilni keleivių, ištroškusių pramogų ir saulės Karibuose, Bahamose ir Meksikos Rivjeroje.
Laivai būtų palikę laivyną artimiausiais metais net sunkumų nenualintoje pramonėje: pandemija paspartino procesą, nes nenaudojamų laivų savininkai, praradę daug pinigų, ėmėsi ieškoti būdų, kaip padengti savo nuostolius.
Savo trečiojo ketvirčio ataskaitoje kruizų operatorė „Carnival Corporation“ pranešė planuojanti 2020 metais parduoti aštuoniolika „žemesnio efektyvumo“ laivų, tad jos devynių kruizinių linijų brendų laivynas buvo sumažintas 12 proc. „Dėl tų laivų mes kaip reikiant nukraujavome“, – sakė „Carnival“ generalinis direktorius Arnoldas Donaldas per neseniai vykusį vaizdo seminarą, surengtą kartu su draugija „Society of American Travel Writers“.
Vienas du, parduota
Rinkoje ne itin paklausūs šie naudoti laivai daugelį domina dėl pagrindinės savo vertybės – plieno, sudarančio laivo antstatą.
Jeigu, pavyzdžiui, „Carnival Fantasy“ antstatas būtų sudarytas iš 15 000 tonų plieno, laužą galima būtų parduoti už daugiau nei 4,7 mln. JAV dolerių pagal dabartines rinkos kainas, nors kiti veiksniai, tokie kaip vietos kainos ir paklausa, yra taip pat svarbūs.
Pirkėjas susiduria ne tik su rinkos svyravimų rizika – pirkdamas jis nežino, kiek iš tikro metalo gali būti išgauta. Iki dešimtojo dešimtmečio statytuose laivuose paprastai daugiau plieno yra korpuso dalyje ir povandeninėje apkaloje, tačiau laivams, statytiems dešimtajame dešimtmetyje ir vėliau, naudoti lengvesni ir stipresni lydiniai.
Bet kokiu atveju plieno ir metalo laužas keliaus į lydyklą, kur iš jo bus gaminama armatūra įvairiems pasaulio statybos projektams. Plienas iš kitų išmontuotų laivų galbūt nukeliaus į didžiausią Turkijoje automobilių gamybos pramonę, kur taps, tarkim, „Toyota“ ar „Ford“ automobilio dalimis.
Aliuminis, varis ir nerūdijantis plienas taip pat surenkami ir panaudojami antrinėms žaliavoms, kaip ir kitos vertingos žaliavos, kurios daugiausia lieka Turkijoje. Išplėšti deniai iš tikmedžio medienos galiausiai gali atsidurti vietos parduotuvėse, restoranuose ir namų aplinkoje. Įvairios dekoracijos ir apšvietimo elementai savo vietą galbūt atras kokiame nors pramoginiame šou. Net neskoningiausias kūrinys čia turi kažkokią vertę ir gali būti pritaikytas šalies restoranuose.
Pirkėjai ateina į laivų laužo aikštelę, ieškodami bet ko – nuo varžtų bei veržlių. Net jeigu unitazas parduodamas už gerokai mažesnę mažmeninę kainą, padauginkite sumą iš kelių tūkstančių, atsižvelgiant į kiekvieno laivo kajučių bei viešų erdvių skaičių, ir susidarys apvali sumelė.
Pasak Orbay‘aus Simseko, Aliahoje įsikūrusios „Simsekler Ship Recycling Company“ bendrovės viceprezidento, yra netgi rinkų virtuvės reikmenims, sieninėms spintoms ir antklodėms. Faktiškai viskas, kas tik gali būti parduodama, yra parduodama. Reikia atsikratyti visko. Net sarkofago.
Aplinką tausojantis laivų išmontavimas
Laivų ardymas – kontroversiška tema, nes yra siejamas su rizikomis tiek žmogui, tiek aplinkai. Tai vienas iš pavojingiausių darbų pasaulyje, tvirtina Wouteris Rozenveldas, „Sea2Cradle“ (SC2) direktorius, ekologiško laivų perdirbimo ekspertas, kurį „Carnival“ pasamdė prižiūrėti, kad jos laivai būtų išmontuojami saugiai. Vieno „Carnival“ laivo išardymas gali užtrukti iki devynių mėnesių, sako jis, o darbą su litavimo lempomis nuolat lydi gaisrų pavojai.
Tokie pavojai padidėja, kai perdirbtini komponentai, pavyzdžiui, baldai, kabeliai, vamzdžiai ir įranga, esanti kiekviename denyje, turi būti atsargiai išardomi ir atskiriami, sako Ehudas Bar Levas iš organizacijos „Lloyd’s Register“, atsakingas už vertinimo paslaugas.
Kai kurie papildomi žingsniai išmontavimo procese taip pat didina pavojingo atliekų nuotėkio galimybę – nuo naftos likučių iki dumblo, asbesto ir aušinamojo skysčio šaldytuvuose. Kad išvengtų tokių incidentų, turkų laivų išmontavimo įmonė įsipareigoja atlikti savo darbą konkrečioje tinkamoje laikino saugojimo teritorijoje, pavyzdžiui, Indijoje ir Bangladeše procesas gali būti atliekamas paplūdimyje.
Užuot leidę toksiniams chemikalams išsilieti į vandenį, Turkijos laivų ardymo įmonė surenka medžiagas, nurodo „Sea1Cradle“ jas įtraukti į sąrašus, o tada perduoda jas vyriausybinei Turkijos laivų perdirbimo asociacijai tinkamam šalinimui.
„Carnival Corporation“, tokias atsargumo priemones įvertinusi kaip rinkodaros galimybę, žengė neįprastą žingsnį – reklamuoti savo pastangas kaip „atsakingą perdirbimą“. Tačiau būtent laivų išmontavimo įmonė, ne „Carnival“ , sulaukė didžiausios netikėtos sėkmės: dar niekad Aliaha neturėjo penkių milžiniškų kruizinių laivų savo uoste. Artimiausiais mėnesiais jų gali atsirasti ir daugiau.
„Kuo ilgiau siautės pandemija pasaulyje, tuo daugiau kruizinių laivų savo dienas užbaigs metalo laužo sąvartyne, ir, spėju, vis jaunesnių, – sako ManWo Ng, laivybos profesorius iš Virdžinijos „Old Dominion“ universiteto. – Net jeigu vakcina taps prieinama, ar daug kas iš mūsų skubės vėl keliauti kruiziniu laivu?“
