Vienas dalykas jau dabar atrodo aiškus: kaip ir jų amerikiečiai kolegos, Europos politikos formuotojai yra pasirengę po silpno laikotarpio laikinai toleruoti spartesnį kainų augimą. Visgi jie neketina aklai kopijuoti Federalinio rezervų banko, kuris šią vasarą savo apžvalgą užbaigė sutikdamas siekti vidutinio infliacijos lygio.
ECB yra pasirengęs imtis kryžiaus žygių, kad atgaivintų visuomenės tikėjimą jo gebėjimu tvarkytis su infliacija. Trečiadienį visuomenės atstovai galės pasidalinti savo nuomone su vyriausiuoju ekonomistu Philipu Laneu ir prezidente Christine Lagarde, kuri prieš savo kadencijos pradžią kiek mažiau nei prieš metus pažadėjo padėti centriniam bankui būti geriau suprastam.
Šis įvykis greičiausiai sustiprins tai, ką daugelis politikos formuotojų tvirtino nuo tada, kai šių metų pradžioje buvo pradėta peržiūra – kad ECB reikia infliacijos tikslo, kurį būtų lengviau paaiškinti nei dabartinį „žemiau, bet arti 2 proc.“ bei strategijos jam įgyvendinti.
Nuo ECB įsteigimo 1999 m. iki finansų krizės 2008 m. vidutinis euro zonos vartotojų kainų augimas buvo 2,2 proc. Nepaisant aktyvios monetarinės stimuliacijos, nuo to laiko jis sumažėjo apytikriai perpus ir šiuo metu yra žemesnis už nulį.
Tai palieka ECB mažiau įrankių (palūkanų normos jau dabar yra rekordiškai žemos, minus 0,5 proc.) ir padidina riziką, kad bet kokie nauji sukrėtimai tik paskatins pavojingą defliacinę kainų ir atlyginimų mažėjimo spiralę.
Vis didėja sutarimas, kad naujoji strategija turėtų siekti „maždaug 2 proc. infliacijos“ ir reaguoti tiek tada, kai ji per aukšta, tiek tada, kai per žema. Siekiant suteikti politikos formuotojams lankstumo, ji turėtų sutelkti dėmesį į vidutinės trukmės laikotarpį.
Svarbiausia kontroliuoti infliacijos lūkesčius. Taikant ECB priemones, jie nusirito iki rekordiškai žemo lygio kovo mėnesį, kai pandemija privertė daugumą euro zonos valstybių pasitraukti į karantiną.
Vienas iš būdų, kuriais politikos formuotojai tikisi pakelti lūkesčius, – padėti aiškiai suprasti, kad ECB ateityje leis spartesnę infliaciją. Tai galima pasiekti taikant požiūrį, kad 2 proc. tėra vidutinės trukmės tikslas, o ne viršutinė riba, nes didesnė nei 2 proc. infliacija automatiškai nepaskatins griežtesnės politikos.
Tai nėra tas pats, kas Federalinio rezervų banko naujoji vidutinės infliacijos taikymo politika, kuri aiškiai susieja būsimus perviršius su praeities trūkumais. Jo strategijoje taip pat keliamas klausimas dėl laiko, per kurį apskaičiuojamas tas vidurkis.
ECB pareigūnai nėra įsitikinę, kad tas pats tinka ir euro zonai.
Galiausiai ECB infliacijos tikslo pakeitimas, nors potencialiai reikšmingas, gali pasirodyti palyginti nežymus.
Anot Ph. Laneo, dabartinė strategija, pagal kurią įsipareigojama išlaikyti žemas palūkanų normas ir skatinti stimuliavimą tol, kol bus aiškiai matomas infliacijos tikslas, gali atlikti didžiąją lūkesčių pastiprinimo dalį.
