Fiskalinė politika, kuri, kaip ekonominio augimo variklis, išėjo iš mados infliaciniame aštuntajame dešimtmetyje, dabar, kovos su COVID-19 metu, atsiduria pirmajame plane. Vyriausybės subsidijavo atlyginimus, išsiuntinėjo čekius namų ūkiams, o verslovėms suteikė garantijas paskoloms.

Šiame procese jos užsiaugino rekordinį biudžeto deficitą, o toks metodas palaipsniui sulaukė palaikymo iš ekonomistų po to, kai sulig pastarąja gilia 2008 metų krize prasidėjo vangaus augimo dešimtmetis.

Be to, valstybės išlaidos pandeminio nuosmukio sąlygomis vis labiau vertinamos kaip gyvybiškai svarbi tvaraus atsigavimo sąlyga. Kai jos pradeda mažėti, kaip tai atsitiko Jungtinėse Valstijose praėjusią savaitę, investuotojai ima nerimauti.

Galvosūkis, kiek ilgai pavyks laikyti kranelius atsuktus, bus viena iš pagrindinių šią savaitę vyksiančių Tarptautinio valiutos fondo (TVD) posėdžių temų ir didžiausias iššūkis politikams, atsakingiems už nacionalinius biudžetus, kai pagaliau pavyks pasitraukti iš kovos su krize režimo. Panašu, kad šiuo metu jų pačių taikomi suvaržymai, susiję su įsiskolinimu, yra pagrindinė kliūtis, nes tradiciniai barjerai nyksta.

Finansų rinkos, kur „obligacijų rinkos sergėtojai“ anksčiau buvo laikomi stipriu vyriausybių deficitinio finansavimo mechanizmu, yra pasiruošusios skolinti joms pinigų labai mažomis palūkanų normomis.

Investuotojai nerimauja, kad trumpalaikėje perspektyvoje politikai, skatindami pernelyg mažų išlaidų politiką, stabdys atsigavimą. „JPMorgan“ prognozėmis, šių metų fiskalinė paskata pasaulio ekonomikai gali sukelti 2,4 proc. punkto augimo sulėtėjimą 2021 metais, nes skubios paramos programos, skirtos pandemijos poveikiui sumažinti, jau baigia galioti.

Dėl to nerimauja ir pinigų institucijos, kurių autonomija nuo likusios vyriausybės buvo suplanuota taip, kad jos galėtų pasipriešinti pernelyg švelniai fiskalinei politikai. Pritrūkę savo pačių mechanizmų atgaivinti ekonomikas, palūkanų normoms esant ties nuliniu lygiu ar žemiau, centriniai bankai dabar elgiasi priešingai. Jie skatina didesnį deficitinį išlaidavimą, superka nemažai susidariusių skolų ir žada žemas skolinimosi kainas tolimoje perspektyvoje.

„Fiskalinė politika dabar tampa svarbiu taikiniu mieste, – teigia Stephenas Kingas, vyresnysis „HSBC Holdings Plc.“ patarėjas ekonomikos klausimais. – Šia prasme centriniai bankai turi pripažinti užleidę dalį įtakos politiniam procesui.“

Ką sako „Bloomberg“ ekonomistai?

Bazinėmis „Bloomberg Economics“ prognozėmis, pasaulinis augimas 2020 metais susitrauks 4,5 proc., o 2021 metais ūgtelės 4,8 proc., sugrąžindamas plėtros lygį į ikivirusinės epochos lygį.

Remiantis tokiu požiūriu, daroma prielaida, kad atvejų augimas Europoje ir Jungtinėse Valstijose silpnina, bet nesugriauna atsigavimo, taip pat kad JAV pirmąjį 2021 metų ketvirtį pristatys papildomą fiskalinio skatinimo paketą ir kad vakcina bus plačiu mastu paskirstyta iki 2021 metų vidurio.

Fiskalinės paskatos kerta smarkesne jėga nei monetarinės skatinamosios priemonės, nes jos gali nukreipti lėšas tiesiogiai namų ūkiams ar verslovėms, be to, jos geriau tinka siekiant suteikti tikslinę paramą tiems, kuriems jos labiausiai reikia sunkmečiu, pavyzdžiui, bedarbiams. Centriniai bankai gali tik įpūsti į ekonomiką didesnę perkamąją galią netiesioginiais kanalais: per skolinimosi iš bankų ar finansinių rinkų kainą.

Bet jie bent jau turi galimybių veikti greitai ir ryžtingai. Biudžetų sudarymo procesai, priešingai, gali tapti sunkiai kontroliuojami, kaip tai matyti Jungtinėse Valstijose.

Pastaruosius kelis mėnesius abi partijos jau pripažįsta, kad didesnės išlaidos būtinos. Kadangi jos nesugebėjo susitarti, kokiu mastu išlaidos turėtų būti didinamos ir kokioms konkrečiai sritims, galiausiai apskritai susilaikyta nuo tolesnio skatinimo. Net jeigu susitarimas nebūtų pasiektas iki lapkritį vyksiančių prezidento rinkimų, „Goldman Sachs“ ir kitų bankų ekonomistai prognozuoja, kad po rinkimų fiskalinė parama bus atnaujinta.

„Vadovavimas paradui“

JAV prezidentas Donaldas Trumpas žada, kad jei laimėtų rinkimus, toliau mažintų mokesčius. Demokratų kandidatas Joe Bidenas, kuris pirmauja remiantis viešosiomis apklausomis, planuoja 3,5 trln. JAV dolerių išlaidų programą ir perspėjo neįsipareigojantis palaikyti idėjos, jog ekonomikos būtinai funkcionuoja geriau, kai vyriausybės mažiau kišasi.

„Miltonas Friedmanas jau nebevadovauja paradui“, – balandį „Politico“ žurnalui yra sakęs J. Bidenas.

Europoje, kur fiskalinis atsargumas yra giliai įsišaknijęs ir didžia dalimi paaiškina Vokietijos susirūpinimą dėl skolų bei infliacijos, lyderiai šiais metais žengė didelį žingsnį link savo biudžetinių išteklių sujungimo – į tokią iniciatyvą ilgą laiką buvo žvelgiama kaip į pasmerktą žlugti idėją, nes pandemija sukėlė grėsmę Europos centrinio banko (ECB) galimybėms paremti ekonomikas.

Vokietijos pareigūnai tvirtina, kad šaliai artimiausiu metu niekaip nepavyks grįžti prie balansuoto biudžeto. Jungtinėje Karalystėje (JK) valdantieji konservatoriai, kurie gynė griežto taupymo programą po 2008 metų griūties, atmeta pasikartojančio scenarijaus tikimybę, nors jau užsimena apie galimą mokesčių didinimą, siekiant finansuoti pandeminę paramą.

Pasak Japonijos naujojo premjero Yoshihidės Sugaos, skolų konsolidavimui dar neatėjo metas – teks palaukti, kol sugrįš augimas. Premjeras taip pat užsiminė, kad nėra griežtos ribos, kokiu mastu jo vadovaujama vyriausybė gali skolintis.

Japoniškos tendencijos

Japonija buvo pirmoji iš didžiųjų valstybių šiuolaikinėje eroje, kur palūkanų normos nukrito iki nulinio lygio, kai maždaug prieš trejus dešimtmečius sprogo kreditų burbulas. Pinigų politikai sunkiai sekėsi skatinti augimą piginant skolinimąsi, o namų ūkiai bei įmonės apskritai neskubėjo daugiau skolintis, nors vyriausybė galėjo ir tą darė. Tai buvo pirmasis ženklas, kad pasaulio centriniai bankai gali greitai išsikvėpti ir būti linkę sugrąžinti fiskalinę politiką į pagrindinę sceną.

Po 2008 metų didžioji išsivysčiusio pasaulio dalis susidūrė su panašia keblia padėtimi. Nepajėgūs mažinti trumpalaikes palūkanų normas, centriniai bankai mėgino apriboti ilgalaikio skolinimosi išlaidas supirkdami vertybinius popierius – daugiausia valstybės skolą, nes vyriausybės buvo pagrindinės skolininkės nusilpusiose ekonomikose. Ir dėl to jie sulaukė naujos kritikos bangos.

„Aktyvų supirkimas turi įvairiausių politinių bei paskirstymo padarinių, – sakė Charlies Benas, buvęs Anglijos centrinio banko valdytojo pavaduotojas. – Turime trauktis iš pasaulio, kuriame į centrinius bankus žvelgiama kaip į sprendimą, ir veikiau orientuotis į tokią aplinką, kur vyriausybei ir fiskalinei politikai dažnai teks perimti kamuolį ir su juo bėgti.“

Nuo J. M. Keyneso iki P. Volckerio

Reaguodamos į 2008 m. griūtį, vyriausybės taip pat didino išlaidas. Dabar ekonomistai sutaria, kad prie griežto taupymo pereita per anksti, pristabdžius pastarojo dešimtmečio augimą dar prieš smogiant koronaviruso pandemijai. Daugybė fiskalinės politikos šalininkų baiminasi, kad istorija gali pasikartoti.

Praeityje „start-stop“ požiūris „prisidėjo prie fiskalinės politikos diskreditavimo“, sakė Robertas Skidelskis, ekonomikos istorikas, parašęs biografiją apie britų ekonomistą ir fiskalinio aktyvumo šalininką Johną Maynardą Keynesą.

Po ketvirtojo dešimtmečio Didžiosios Depresijos Keyneso politika tapo dogma daugumai Vakarų vyriausybių, kurios pasitelkdavo savo biudžetus, kad paskatintų paklausą ir sukurtų darbo vietas. Tačiau sistema griuvo aštuntajame dešimtmetyje, kai nedarbas ir kainos šoktelėjo tuo pačiu metu, o į infliacijos valdymą orientuoti centriniai bankai iškilo kaip pagrindinai makroekonomikos valdytojai.

Naujas puslapis buvo atvertas devintojo dešimtmečio pradžioje, sulig Federalinio atsargų banko (FED) pirmininko didinamomis palūkanų normomis, teigia Catherine Mann, „Citigroup Inc“ pasaulio rinkų vyriausioji ekonomistė, kuri tuo metu rašė savo daktaro disertaciją. Ji nėra ligi galo įsitikinusi, ar politikos reakcija į COVID-19 patenka į tą pačią revoliucinių pokyčių kategoriją.

Tuo tikslu vyriausybės turėtų pradėti naudoti fiskalinę politiką ne tik trumpalaikiam siekiui „išjudinti ekonomiką iš stagnacijos“, bet siekdamos ilgalaikių tikslų, pavyzdžiui, mažinti nelygybę ar anglies dioksido kiekį, sakė C. Mann.

„Galas apsimetinėjimui“

Yra ženklų, kad judama ta kryptimi. Kai kurios Europos atsigavimo programos orientuotos į darbo vietų kūrimą ir aplinkos tvarumą, o J. Bidenas žada žaliosios energetikos pertvarką Jungtinėse Valstijose už 2 trln. JAV dolerių.

Ekonomikos pasaulyje naujoji Šiuolaikinės pinigų teorijos mokykla, skelbianti, kad vyriausybės paprastai turi daugiau erdvės leisti pinigus žemos infliacijos sąlygomis, kelia susidomėjimą tuo, kad ji gina drąsias finansuojamas programas, tokias kaip „Žaliasis naujasis kursas“.

Visa tai byloja apie ekonominio valdymo pertvarkymą, kuris turėjo vykti dar prieš dešimtmetį po finansų krizės, teigia Paulas McCulley‘is, investicijų valdymo bendrovės „Pacific Investment Management Co.“ buvęs vyriausiasis ekonomistas. Tada politikai priešinosi deficitų bei skolų dydžiui, sakė jis „Bloomberg Odd Lots“ tinklalaidei. Dabar, jo nuomone, koronavirusas galutinai užbaigė šį perversmą. „Bet kokiems apsimetinėjimams atėjo galas, – sakė jis. – Nėra jokių abejonių, jog gyvename pasaulyje, kur dominuoja fiskalinė politika.“