O naujausias mano sprendimas akivaizdžiai kertasi su daugelio finansų ekspertų pamokslavimais: aš atsisakiau savo ankstesnės idėjos palikti finansinį palikimą. Pati sąvoka – testamentu palikti palikimą palikuonims – šiandien, regis, vis labiau praranda prasmę.
Aš dabar labiau norėčiau didžiąją savo finansinio palikimo dalį, jei ir ne visą, išleisti prasmingiems potyriams ir investicijoms į žmones ir idealus, kuriais tikiu, dar iki tol, kol paliksiu šią Žemę.
Tokia finansinė filosofija įgauna vis didesnį populiarumą tarp superturtuolių. Laurene Powell Jobs, paveldėjusi per 20 mlrd. dolerių iš savo velionio vyro, vieno iš „Apple“ įkūrėjo, Steve‘o Jobso, prisiekė išdalyti visus savo turtus per savo likusį gyvenimą tiems socialiniams bei ekonominiams tikslams, kuriems reikalinga finansinė parama. Iki tol Stingas, Billas Gatesas ir Warrenas Buffettas yra viešai pasižadėję nepalikti vaikams didelės – ar apskritai jokios – palikimo dalies.
Tačiau tokia idėja turėtų tapti vyraujančia tendencija. Pasikalbėjusi su Billu Perkinsu apie jo naująją knygą „Mirk su tuščia sąskaita: iš savo pinigų ir gyvenimo išgauk viską“, buvau šokiruota pasijutusi įtikinta, kad didesnis pinigų leidimas, kol esi gyvas, teikia daugiau pasitenkinimo, nei santaupos juodai dienai.
„Sulig kiekvienais praeinančiais metais... mūsų gebėjimas konvertuoti dolerius į teigiamus gyvenimo potyrius ilgainiui silpsta“, – sako man B. Perkinsas. „Optimali pinigų nauda“, jo žodžiais, patiriama tada, kai pinigai naudojami siekiant įstabiausių patirčių, kokias tik galima išgyventi, kol esame gyvi. Tai svarbu, nes būtent potyriai iš tikrųjų žadina pasitenkinimo ir laimės jausmą. „Man labiau rūpi išgelbėti jūsų gyvenimą nei jūsų pinigus“, – sako jis.
Žinoma, laikantis tokio požiūrio slypi vienas pavojus: nemirti su mažiau nei nuliu sąskaitoje, paliekant skolų kažkam kitam. Tokia filosofija neleidžia nei mano vyrui, nei man pereikvoti. Ji veikiau verčia mus išlikti saikingiems ir atsargiems, renkantis, kaip skirstyti savo pinigus, kol gyvename.
Nusistatykite principą „pakanka“ ir jo laikykitės. Taip, mums vis tiek riekia taupyti pensijai, bet pirmiausia atsižvelgiant tik į savo asmeninius poreikius (ir liekančių išlaikytinių poreikius). Užuot kaupę tik tam, kad kauptumėme, mes nusprendėme užsibrėžti konkretų finansinį tikslą.
Savo knygoje B. Perkinsas, kuris pirminį savo turtą susikrovė finansų sferoje, tai vadina jūsų asmeniniu „išlikimo skaičiumi“. Tai suma, kurios jums reikės save išlaikyti, kiek tai susiję su sveikata, būstu ir maistu, kai nebeuždirbsite daug pajamų.
Šis jūsų „išlikimo skaičius“ yra veikiau minimumas, lyginant su standartinėmis rekomendacijomis dėl pensijų santaupų, renkantis aštuonis-dešimt kartų jūsų atlyginimą viršijančią sumą arba pragyvenimą iš 80 proc. jūsų ikipensinių pajamų. Šis skaičius gali siekti ir 40 ar 50 proc., jeigu, tarkime, gyvenate labiau įperkamame būste.
Pavyzdžiui, mes ką tik įsigijome namus Naujajame Džersyje ir planuojame čia gyventi artimiausius penkiolika metų ar panašiai, kol vaikai baigs vidurinę mokyklą. Vėliau išlaikyti šią rezidenciją faktiškai nebebus finansinės prasmės, atsižvelgus į didžiulius miesto mokesčius, kurių didžioji dalis skiriama valstybinėms mokykloms.
Optimizuokite išlaidas. Apsisprendus, kas yra „pakankamai“, B. Perkinsas pataria suplanuoti išlaidas ir apibrėžti jums svarbiausius patyrimus ir jūsų įsivaizduojamą ir pageidaujamą poveikį pasauliui. Mes tą siejame su investicija į mūsų vaikų išsilavinimą ir gerovę, kelionėmis ir dalijimusi su vargstančiaisiais.
Dar prieš užsibrėžusi tikslą numirti su tuščia banko sąskaita, svajojau, kad mano šeima galėtų kiekvieną vasarą po mėnesį pagyventi kurioje nors užsienio šalyje. Dabar ši svajonė įgyja dar didesnę vertę, kaip puikus būdas praturtinti patirtis. Žinoma, daug kas priklausys nuo to, kaip atrodys kelionės po COVID-19 pandemijos, bet jos gali būti net labiau pasiekiamos, nes aš jau nebebūsiu ta, kuri atideda pinigus, kad galėtų sukaupti daugiau lėšų pensijai.
Mintis palikti pinigų labdarai testamente taip pat atrodė kiek neatitinkanti mūsų idealų, kuriuos norime paremti. Kodėl nepaaukoti anksčiau, jei galime?
Persvarstykite savo planus dėl pasitraukimo į pensiją. Vienoje iš pirmųjų knygų šia tema, Stepheno Pollano ir Marko Levine‘o „Die Broke“ (1998 m.), siūlomas keturių žingsnių planas, siekiant užtikrinti, kad, kol gyvensite, panaudosite kiekvieną dolerį. Trečiasis žingsnis – „neišeiti į pensiją“. Tuo metu tai buvo radikalus pasiūlymas. Šiandien jis jau neatrodo toks radikalus.
Tai galėtų būti verta apmąstymų tema tiems (išskyrus superturtuolius), kurie nori mirti be jokių skolų ir paskutinius savo gyvenimo metus nugyventi remiantis „vos pakanka“ principu. Aš jau audžiu mintį įkopus į šeštą dešimtmetį įsigyti nekilnojamojo turto agento licenciją, kad galėčiau užsidirbti kiek papildomų pajamų ir prisidurti prie savo poreikių išėjus į pensiją.
Sudarykite planą vaikams. Jei nusprendėte nepalikti palikimo savo vaikams, tai dar nereiškia, kad jūs jais nesirūpinate. Tai veikiau reiškia, kad jūs dovanojate savo turtą jiems, kai jie jauni ir gali pradėti verslą ar sukurti šeimą, ar investuoti. Čia svarbiausia yra tai, kad jūs dar galėsite būti visų šių jų pasiekimų liudininkais.
„Jeigu mes norime daryti maksimalų poveikį savo vaikų gyvenimui, turime sąmoningai apsispręsti ir padovanoti jiems pinigų tam tikru laikotarpiu, – sakė B. Perkinsas. – Ne tada, kai jie bus šešiasdešimties ir jų sveikata pašlis.“
O gal rizikuojame juos išlepinti? Ne, jeigu paaiškinsime savo planą ir jeigu jie suvoks, kad pinigai, kuriuos jie gauna dalimis, turi padėti jiems patiems ir jų vaikams susikurti svarų ir prasmingą gyvenimą. Ir taip, mes labai gerai žinome apie dovanojamo turto mokestį (Jungtinės Valstijos apmokestina pinigų ar turto perdavimą kitam asmeniui daugiau nei 15 000 dolerių metiniu mokesčiu).
Tad kol mūsų vaikai jauni, mes užpilame juos galybe investicijų, žadančių mokesčių lengvatų, nuo vadinamojo „529 koledžo taupymo plano“ iki „Custodial Roth IRA“ asmeninių pensijų sąskaitos. Be to, mes turime ir gyvybės draudimą, kuris svarbus rūpinantis savo vaikais tuo atveju, jeigu vienas iš mūsų numirtų anksčiau nei tikimasi.
Aš nesu tikra, ką žada mums pomirtinis gyvenimas, bet labai tikiu, kad ši alternatyvi finansinė schema padės mums maksimaliai turiningai nugyventi likusius metus. O vaikai? Jiems viskas bus gerai.
