Ayanda Mbatha – vienas iš nelaimingųjų, kurie per tą laikotarpį papildė bedarbių gretas. Apsirengęs marškiniais ir pasirišęs kaklaraištį 26-erių mechanikos inžinerijos absolventas keturias savaites praleido turtingų Johanesburgo priemiesčių – Haid Parko ir Sandtono – sankryžose, reklamuodamas savo įgūdžius ant plakato, pakabinto ant kaklo, ir su gyvenimo aprašymo kopijomis rankoje – vildamasis, kad kuris nors pravažiuojantis vairuotojas galėtų padėti rasti jam darbą.
„Kartais pagalvodavau: neturiu darbo, buvau išmestas, ką toliau darysiu? Nebegaunu atlyginimo“, – pasakojo jis interviu.
A. Mbatha yra vienas iš maždaug 3 milijonų labiausiai industrializuotos Afrikos ekonomikos žmonių, netekusių darbo tuo metu, kai dėl koronaviruso pandemijos įvestas karantinas privertė atsisakyti visų paslaugų, išskyrus pačias būtiniausias. Dauguma įmonių nuo kovo 27 d. buvo uždarytos penkioms savaitėms, o kai kurios sumažino darbuotojų skaičių arba visam laikui paliko verslą. Trisdešimties akademikų ir tyrėjų grupės tyrimas parodė, kad dar 1,5 milijono žmonių buvo išleisti nemokamų atostogų.
Pietų Afrika su nedarbo krize susidūrė dar prieš virusą. Mažiausiai du dešimtmečius bedarbystės lygis šalyje viršijo 20 proc., nors šio amžiaus pradžioje ekonomika per metus plėtėsi 5 proc. ir daugiau. Analitikai kaltina švietimo sistemą, kuri nesuteikia tinkamų įgūdžių, griežtus darbo įstatymus, kurie apsunkina samdymą ir atleidimą, ir apartheido eros teritorinį suplanavimą, dėl kurio darbo ieškantiems asmenims sunku patekti ir išsilaikyti oficialioje tarnyboje.
Prezidentas Cyrilas Ramaphosa pažadėjo iki 2023 m. pakelti ekonomikos augimą iki 5 proc. ir pirmenybę teikti užimtumui, kai prieš trejus metus vykdė rinkiminę kampaniją, siekdamas tapti valdančiosios partijos lyderiu. Tapęs šalies prezidentu, jis surengė darbo viršūnių susitikimą, kuriuo buvo siekiama kasmet sukurti 275 000 pareigybių, ir paleido programą, kuria siekiama suteikti darbo galimybių jauniems žmonėms.
Rezultatai buvo įvairūs, o skubos trūkumas įgyvendinant augimo skatinimo strategijas ir raginant įmones investuoti trukdo pažangai.
„Daugelis neatitikimų, kuriuos matome tarp vyriausybės sprendimų ir egzistuojančių problemų, kyla dėl to, kad vyriausybė kuria politiką ekonomikai, kurios nėra“, – teigia Pretorijos universiteto vyresnioji politinių studijų dėstytoja Sithembile Mbete.
Krizė gali dar labiau sustiprėti.
Vien jau norint, kad užimtumo lygis nepakistų, šalies ekonomika – įstrigusi ilgiausioje recesijoje per 28 metus – turėtų kasmet paaugti 1,5–2,25 proc., nes tai atitiktų 1,5 proc. metinį darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus prieaugį, teigia „Standard Bank Group Ltd.“ ekonomistė Elna Moolman.
Populiacijos skaičiavimai rodo, kad Pietų Afrikoje gyvena 59,6 milijono žmonių, iš kurių beveik 30 proc. į darbo rinką įžengs per ateinantį dešimtmetį.
„Remiantis ekonomikos atsigavimo po 2020 m. scenarijais, gali prireikti nuo trejų iki septynerių metų, kol užimtumas sugrįš į 2019 m. lygį“, – teigia Christie Viljoen, ekonomistė iš Keiptauno „PwC“.
Daugiau nei pusė žmonių, oficialiai laikomų bedarbiais, nebaigė vidurinės mokyklos, o toks įgūdžių trūkumas kartu su ieškančiųjų darbo skaičiumi reiškia, kad jiems ir toliau bus nelengva įsidarbinti. Kai kuriuos iš šių žmonių virusas paveikė neproporcingai, nes jie niekada nedirbo jokio oficialaus darbo.
Kvalifikuotam A. Mbathai šaligatvio šlifavimas pasiteisino.
Jo nuotrauka sankryžoje buvo plačiai išplatinta ir pasiekė automatikos įmonės direktorių, kaip tik ieškojusio projektų inžinieriaus. Vaikinas pradėjo dirbti rugsėjį, keturis mėnesius išbuvęs bedarbiu, ir dabar naudojasi samdytojų ir karjeros patarėjų tinklu, kuris kreipėsi į jį, kad jis savo ruožtu padėtų kitiems.
