Nuo balandžio šie darbininkai įkalinti savo būstuose, išskyrus ribotas išimtis vykstant į darbus. Po didelio masto testavimo bei karantinavimo kampanijos vyriausybė rugpjūtį „išvalė“ darbininkų gyvenvietes, kur gyvena dauguma tokių darbininkų, nuo COVID-19, ir leido gyventojams palikti teritoriją su „itin svarbiais pavedimais“, tokiais kaip pasirodymas teisme ar vizitas pas gydytoją.
Vyriausybė rugpjūtį pranešė ketinanti dar labiau sušvelninti taisykles darbininkams. Dabar tokie planai pakibo ant plauko, užfiksavus naujus protrūkius darbininkų bendrabučiuose, kur darbininkai iš Kinijos, Indijos, Indonezijos ir kitų šalių dalijasi bendru miegamuoju ir ankštomis gyvenamosiomis erdvėmis.
„Būna dienų, kai jaučiuosi labai blogai ir atrodo, nebepakelsiu“, – pasakojo Mohdas Al Imranas, vienas darbininkas iš Bangladešo, dirbantis vietos inžinerijos įmonėje. Po kelių mėnesių izoliacijos bendrabutyje, jis vis tiek pasigavo COVID-19. Vyras buvo nusiųstas į sveikatos priežiūros įstaigą, kur, jo paties žodžiais, jautėsi „labai laisvas“. „Darbininkų bendrabutyje negalėdavai iš kambario išeiti, – rašė jis žinutėje. – Jauteisi kaip kalėjime.“
Singapūras tvirtina ėmęsis tinkamų priemonių, nes migrantai darbininkai sudaro beveik 95 proc. koronaviruso atvejų mieste. Bet naujas atvejų šuolis, iškart po to, kai darbininkų bendrabučiai buvo paskelbti saugūs nuo COVID, iškėlė klausimų, ar sąlygos, kuriomis gyvena mažai apmokama darbo jėga Singapūre, nekenkia pastangoms atsikratyti užkrato.
„Jeigu socialine ir ekonomine prasme gana skurdžios bendruomenės gyvens ankštose patalpose, COVID-19 plitimas garantuotai bus spartesnis“, – sakė Peteris Collignonas, infekcinių ligų gydytojas ir Australijos nacionalinio universiteto Medicinos mokyklos profesorius. Yra normalu didesnės rizikos grupes vertinti skirtingai, pridūrė jis, bet „neprotinga taikyti apribojimus žmonėms, kai yra dalykų, kuriuos galima pakoreguoti“.
Nors ekspertai tvirtina, kad norint nuslopinti protrūkį sprendimai užtverti konkrečias teritorijas yra pagrįsti, jie kartu pripažįsta, kad sąlygos darbininkų bendrabučiuose yra palankios viruso plitimui. Vėdinimas ne visada geras, vonių kambariais dalijasi dešimtys ar daugiau žmonių. Pagal dabartinius vyriausybinius standartus nurodoma minimali 4,6 metro asmeninė erdvė, apytiksliai, prilygstanti trečdaliui parkavimo vietos, – sąlygos, kurios „visada kelia protrūkių riziką“, – sakė Raina Macintyure, Australijos Naujojo Pietų Velso universiteto pasaulinio biosaugumo profesorė.
Skurstančioms ir pažeidžiamoms populiacijoms pasaulyje tenka skaudžiausias pasaulinės pandemijos smūgis, išryškinantis didelę socialinę bei ekonominę nelygybę, egzistavusią dar gerokai iki COVID-19. Ir geriausiais laikais Singapūro migrantams darbininkams buvo taikoma daugiau apribojimų nei miesto gyventojams ir tarnautojams užsieniečiams; vėl padaugėjus klasterinių atvejų darbininkų bendrabučiuose, gyvenimas užsitęsusio karantino sąlygomis sukėlė naujų stresą sukeliančių veiksnių ir atnaujino diskusijas dėl miesto-valstybės didelės priklausomybės nuo šios darbo jėgos dalies.
Vietos žiniasklaidoje ir feisbuke apstu pranešimų apie savižalą ir bandymus žudytis tarp migrantų darbininkų. Kai apie tai buvo pasiteirauta Singapūro Darbo jėgos ministerijos, ši atsakė, kad tai tik pavieniai atvejai, susiję su psichinės sveikatos problemomis ar rūpesčiais dėl grįžimo į gimtinę. Kad ir kaip būtų, socialinių tarnybų grupės pripažįsta sulaukusios iš darbininkų galybę prašymų padėti.
Situacija „neabejotinai pablogėjo per pastaruosius du mėnesius“, sakė Alexas Au, vietos pagalbos migrantams grupės „Transient Workers Count Too“ viceprezidentas. „Pokalbių tonas smarkiai pasikeitė. Pavyzdžiui, dažnai tenka išgirsti: „Galite net nemokėti man atlyginimo, man vis tiek, – tik ištraukite mane iš čia. Aš noriu namo.“
Įskaitant viršvalandžius, vienas migrantas darbininkas galėjo uždirbti nuo 600 Singapūro dolerių (438 JAV dolerius) iki 1 000 Singapūro dolerių per mėnesį, daug mažiau už mėnesines vieno tipinio trijų kambarių buto išlaidas. Gyvenimas bendrabutyje vis dar suryja didžiąją dalį pajamų. Už maždaug 350 JAV dolerių darbininkas gali gauti gultą kambaryje, kurį dalijasi su dar 12–16 žmonių.
Gyvenimo sąlygos tokiuose darbininkų priemiesčiuose skiriasi. Ten paprastai veikia vienokia ar kitokia sveikatos tarnyba, pavyzdžiui, klinika ar ligoninė, taip pat prieiinamos laisvalaikio erdvės, miniparduotuvėlės ir vidaus patalpų bei lauko poilsio zonos.
Šių metų birželį vyriausybė, reaguodama į koronaviruso krizę, perkėlė per 32 000 darbininkų į laikinąsias gyvenamąsias patalpas. Ateityje ji planuoja pastatyti vienuolika naujų bendrabučių su ne daugiau kaip dešimt viengulių lovų viename kambaryje; tualetu, vonios kambariu ir kriaukle dalytųsi penki gyventojai, – gerokai mažiau nei dabar – penkiolika.
Ankštos patalpos yra ideali terpė labai užkrečiamo viruso, tokio kaip COVID-19, plitimui. Po to, kai balandį pareigūnai įvedė didelio masto apribojimus visame mieste, užsikrėtimų protrūkiai plykstelėjo bendrabučiuose, – būdavo dienų, kai per parą čia buvo fiksuojama daugiau nei 1 000 atvejų. Apie gegužę, karantino priemonėms vis dar galiojant, viruso protrūkis Singapūre buvo vienas didžiausių regione.
Reaguodama į krizę, šalis skubiai paskelbė agresyvią testavimo strategiją ir, atvejų skaičiui mažėjant, jau birželio viduryje prasidėjo ekonomikos atvėrimo procesas. Tačiau bendrabučių gyventojai ir toliau liko sukaustyti karantino, išskyrus tuos, kurie turėjo darbus – buvo leista atnaujinti kai kuriuos, bet toli gražu ne visus, miesto statybos projektus.
Bendrabučių išėjimai stebimi, o prieš darbininkams išsiruošus į darbą ar atlikti leidžiamo pavedimo, jų darbdavys turi pranešti Darbo jėgos ministerijai. Su tokiu kompromisu daugelis gyventojų sutinka. Nemažai daliai priklauso atlygis už darbą, o sveikatos kaina, grįžus namo, gali būtų daug skaudesnė. Iš daugiau nei 57 000 patvirtintų atvejų Singapūre, tik 27 ligoniai mirė.
Ah Hlaing iš Birmos, dirbanti senelių slaugos centre, nuo gegužės mėnesio karantiną išgyvena viešbutyje „Holiday Inn“. „Darau rytinę mankštą, pusryčiauju, žiūriu žinias, filmus, – pasakojo ji. – Skaitinėju feisbuką, pietauju, maudausi, vakarieniauju, meldžiuosi ir miegu.“
Tačiau šiomis dienomis vis mažiau žmonių turi darbą, kad turėtų svariausią priežastį išeiti per bendrabučio duris. Per metus Singapūro bendrasis vidaus produktas (BVP) antrąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, susitraukė beveik 43 procentais. Nemaža dalis statybos projektų sustabdyta tol, kol darbdaviai galės užtikrinti saugaus atstumo laikymosi ir testavimo kriterijus.
Tad didžiąja dalimi jie gyvena izoliuoti savo teritorijoje. „Neįsivaizduoju, kiek laiko gyvensiu karantino sąlygomis, aš neturiu jokių pajamų“, – sakė 33-jų metų Kinijos pilietis Bobas Bu, dirbęs restorane vadybininku, kol galiausiai prarado darbą kilus ginčui su darbdaviu dėl atlyginimo. „Man buvo daromas didelis psichologinis spaudimas, dėl prastų bendrabučio sąlygų man kurį laiką buvo sutrikęs miegas.“
Statybos bendrovėje „Kori Holdings, Ltd.“ dešimt iš 200 migrantų darbininkų pranešė įmonės generaliniam direktoriui Hooi Yu Kohui apie savo norą grįžti namo.
„Aš galiu suprasti darbininkų, gyvenančių izoliacijoje, susirūpinimą, – jie uždaryti bendrabučiuose, jų šeimos nariai nerimauja dėl jų saugumo, – sakė jis. – Jie tik nori grįžti namo pas savo šeimas, kaip ir būti tikri, kad jų šeimos žino, jog jie saugūs.“
Protrūkiams čia slūgstant, čia vėl pratrūkstant, vyriausybė perspėjo, kad miestas-valstybė artimiausiu metu negrįš prie iki COVID-19 galiojusių standartų. Šalies vadovai veikiau bando gyventojus įpratinti gyventi pagal „naująją normą“, pagal kurią tol, kol nebus vakcinos ir galios fizinio atstumo laikymosi taisyklės, didesniems susibūrimams bus taikomi apribojimai.
Singapūro darbininkams migrantams tai reiškia, kad jiems bus taikoma visa eilė saugaus gyvenimo priemonių, įskaitant privalomą vyriausybinės kontaktų sekimo programėlės naudojimą. Be to, darbdaviai turi užtikrinti, kad bendrabučiuose gyvenantys darbininkai, taip pat dirbantieji tokiuose sektoriuose kaip statybos kas keturiolika dienų atliktų įprastinius testus. Mažiausiai viename bendrabutyje gyventojams leidžiamas vienas 30 minučių vizitas per dieną išeiti už bendrabučio ribų tvarkyti vienokių ar kitokių reikalų, kitu atveju, jie turi būti kambaryje arba darbe.
„Situacija toli gražu ne ideali, – teigė Singapūro „Mount Elizabeth“ ligoninės infekcinių ligų gydytojas Leongas Hoe Nam. – Bet pažvelkime į faktus. [Platesnėje] visuomenėje viruso plitimas labai nedidelis arba apskritai nulinis. Jeigu reikia, kad ekonomika judėtų, kuriems atversite kelią: vietos gyventojams ar bendrabučių darbininkams? Kitų saugumas atsveria atskiro individo interesus.“
