JAV valiuta jau kelis mėnesius išlaiko smukimo tendenciją. JAV federalinio atsargų banko (FED) naujausias posūkis link dargi net taikingesnės pozicijos – jis žada leisti infliacijai ir darbo rinkai kaisti ilgesnį laiką nei anksčiau, – regis, tik pagilins JAV dolerio smukimą.

Jeigu tie pokyčiai, susiję su pinigų politikos tikslais ir strategija, kuriuos pateikiame naujoje formuluotėje, būtų įgyvendinti prieš keletą metų, adaptacinė politika veikiausiai būtų atšaukta vėliau ir pasiekimai būtų buvę didesni, praėjusią savaitę kalbėjo FED valdytojų tarybos narė Lael Brainard. Kitaip tariant, JAV centrinis bankas ateityje dels ilgesnį laiką prieš spausdamas palūkanų normų stabdį.

Strategijos modifikacija, apie kurią prieš daugiau nei savaitę paskelbė FED pirmininkas Jerome‘as Powelllas po metus trukusios peržiūros, padrąsins tuos prekiautojus, kurie jau iki tol spekuliavo dolerio silpnumu ir darė didesnius statymus dėl euro kilimo link rekordinių aukštumų.

Stabilus euro kilimas savo pagrindinių prekybos partnerių valiutų atžvilgiu akivaizdžiai pradeda šiek tiek erzinti Europos centrinį banką (ECB), paskatinęs praėjusią savaitę vyriausiąjį banko ekonomistą Philipą Lane‘ą griebtis retos ir ribotos verbalinės intervencijos.

„Euro-dolerio santykis iš tiesų svarbus, – praėjusį antradienį kalbėjo ECB vyriausiasis ekonomistas Philipas Lane‘as. – Jeigu yra veiksnių, veikiančių euro-dolerio kursą, jie įtraukiami į mūsų pasaulines bei Europos prognozes ir, savo ruožtu, – į mūsų pinigų politikos formavimą.“

Nedrąsios Ph. Lane‘o pastangos apraminti euro dinamiką leidžia daryti prielaidą, jog ECB nėra patenkintas dabartine bendrosios Europos valiutos verte, 1,20 dolerio lygiu, kurį valiuta pirmą kartą per dvejus metus trumpam pasiekė prieš krisdama po Ph. Lane‘o komentarų.

ECB nepasitenkinimą lengva paaiškinti. Kuo stipresnis euras, tuo didesnis defliacinis poveikis, nes užsienio produkcija kainuos mažiau. Importo defliacija, dažnai iš Kinijos, yra nuolatinis veiksnys, lemiantis prislopintą infliaciją daugelyje išsivysčiusių ekonomikų.

Monetarinio stabilumo euro bloke sergėtojas nebeturi daug pasirinkimo galimybių, kaip pasiekti savo užsibrėžtą infliacijos tikslinį rodiklį, nes jis jau yra nustatęs drastiškai neigiamas palūkanų normas ir didelio masto kiekybinio švelninimo programą. Formaliai euro zona šiuo metu išgyvena faktinę defliaciją, po to, kai rugpjūtį pagrindinės vartotojų kainos, lyginant su praėjusių metų analogišku mėnesiu, smuko -0,2 proc. Yra keletas švelninančių veiksnių, kurie galbūt išpučia tokį nuosmukį, bet politikos formuotojams didesnį susirūpinimą kelia ženklus bazinės infliacijos smukimas iki vos 0,4 procento.

Duomenys rizikuoja paversti niekais ECB pastangas peržiūrėti savo politiką, kai iš jo tikimasi kardinalių permainų, atsisakant dabartinio „žemiau, bet arti 2 proc.“. infliacinio rodiklio ir veikiau pasirenkant tikslesnį 2 proc. dydį.

Skirtingi infliaciniai lūkesčiai JAV ir Europoje didžiąja dalimi paaiškina, kodėl šiais metais bendrosios Europos valiutos vertė JAV dolerio atžvilgiu pakilo šešiais procentais. Infliacinio svopo euro indeksas penkerių metų laikotarpiu, siekiantis 1,22 proc., atsilieka nuo atitinkamo dolerio rodiklio beveik visu procentu (2,14 proc.).

Savo ruožtu, Federalinis atsargų bankas veiksmingai vykdo nesikišimo į valiutų rinką politiką, per pandemiją suteikęs pasaulio centriniams bankams beveik neribotą prieigą prie likvidumo JAV doleriais. Savo šalies ekonomikos, kaip ir daugelio besivystančių pasaulio šalių, labui, JAV centrinis bankas neskuba atšaukti šios strategijos.

Dėl to ECB tenka saugoti savo valiutą nuo abejingumo sienos. Be to, kaip rodo istorija, centriniai bankai yra gana bejėgiai pakeisti savo valiutų rinkos vertę.

Japonija 1999 m. sausio–2000 m. balandžio mėn. laikotarpiu išleido beveik 80 mlrd. dolerių nesėkmingai mėgindama sustabdyti savo valiutos kilimą JAV dolerio atžvilgiu. Per tą laikotarpį jena sustiprėjo iki 101,46 JAV dolerio atžvilgiu, pakilusi nuo beveik 125 jenų už dolerį. Kilimas sustojo tik tuomet, kai prekiautojai pradėjo abejoti Japonijos ekonomika ir įrodymai dėl plėtros sulėtėjimo tapo nenuginčijami.

Ir jau praėjo dvidešimt metų nuo tada, kai ECB įsikišo vienašališkai į valiutų rinką. 2000 metų lapkritį jis bandė atgaivinti eurą, kurio vertė nukrito iki net 82,30 JAV centų, likus kelioms savaitėms iki trijų atskirų mėginimų manipuliuoti rinka. Tų metų pabaigoje valiuta pasislinko iki maždaug 94 centų, bet tik dėl to, kad prekiautojai jau daug mažiau žavėjosi JAV ekonomikos perspektyvomis.

Atsižvelgiant į tai, kad į FED vis dar žiūrima kaip į instituciją, turinčią daugiau prieinamos pinigų politikos amunicijos nei kitos analogiškos įstaigos, JAV doleris vis dar atrodo kaip vienpusio žemyn nukreipto judėjimo objektas, tik vis labiau persotintos prekybos aplinkoje. Jeigu tokia perspektyva nepasikeis, ECB teks ištverti tolesnį euro vertės kilimą – ir atsispirti raginimams pereiti į puolimą, tiek verbalinį, tiek kitokį; kitu atveju, jis rizikuotų pakurstyti tarpvalstybinę ekonominę įtampą tuo metu, kai pasaulinė perspektyva yra grėsmingai trapi.