(Galbūt ilga karantino izoliacija verčia obligacijų prekybininkus įsivaizduoti nesamus dalykus). Liepos mėnesį JAV vartotojų kainos lyginant su ankstesniais metais pakilo 1 proc., gerokai žemiau Federalinio rezervų banko išsikelto 2 proc. tikslo.
Tuo tarpu Kinijos 2,7 proc. infliacijos rodiklis išlieka kontroliuojamas net ir pašokus kiaulienos bei šviežių daržovių kainoms. Bet štai, ką aš galvoju: o ką, jei mūsų vyriausybės neteisingai matuoja vartotojų kainas? Ar įmanoma, kad infliacija iš tikrųjų yra kur kas didesnė?
Covid-19 visiškai pakeitė mūsų išlaidavimo modelius, ypač dėl įvestų socialinio atsiribojimo taisyklių. Mažiau išleidžiame transportui, restoranams ir viešbučiams, mažiau iššvaistome maistui, nes – patinka mums tai ar ne – visi buvome priversti tapti namų virėjais. Remiantis nauju Harvardo verslo mokyklos tyrimu, šis staigus pokytis gali lemti reikšmingą paklaidą vartotojų kainų indekse (VKI).
Daugumos valstybių statistikos biurai atnaujina savo VKI išlaidų krepšelius tik kartą per metus, dažnai remdamiesi vėluojančiais duomenimis. Pavyzdžiui, JAV Darbo statistikos biuras savo koeficientus paskutinį kartą peržiūrėjo praėjusių metų gruodį, naudodamas prieš metus surinktą informaciją. Taigi, indeksai neatspindi Covid-19.
Pavyzdžiui, pagal oficialų matuoklį maisto prekių svoris sulaukia mažesnio nei 8 proc. įvertinimo, o transporto – apie 15 proc. Tačiau naujausi duomenys, paimti iš klientų kreditinių ir debetinių kortelių operacijų, rodo, kad tikslesnis svoris būtų atitinkamai 11 ir 6 proc., rašo tyrimo autorius Alberto Cavallo.
Kadangi dėl sutrikusios distribucijos maistas brangsta, o maisto produktai užima vis didesnę mūsų kasdienio biudžeto dalį, mūsų jaučiama infliacija yra gerokai didesnė, nei rodo skaičiai. Tuo tarpu pigesnis transportas vargu ar svarbus, nes visi lindime namuose.
Kinijos rodiklius išmatuoti sunkiau, nes VKI svoris yra valstybinė paslaptis. Tačiau tikrai žinome, kad Nacionalinis statistikos biuras kasmet jį koreguoja.
„Bloomberg Intelligence“ pateikia tiksliausius įmanomus įvertinimus: maistas gali sverti 20 proc., o transportas ir komunikacijos priemonės – apie 14,5 proc. Nepaisant to, Kinijos žemyneigė tendencija yra netgi dar ryškesnė.
Tarkime, maistas sugrįžta prie 30 proc. svorio, koks buvo prieš penkerius metus: mėgėjiški paskaičiavimai rodo, kad liepos mėnesį vartotojų infliacija būtų siekusi 4 proc., tai yra, gerokai daugiau nei centrinio banko nurodoma 3 proc. komforto zona. Maisto produktų kainos praėjusį mėnesį šoktelėjo 13,2 proc., palyginus su 4,6 proc. augimu JAV, nes smarkus potvynis sutrikdė tiekimo grandinę.
Galbūt tai paaiškina, kodėl, nepaisant to, kad dėl chaotiškos JAV vyriausybės viruso kontrolės politikos doleris tapo nebe tokia patrauklia investavimo priemone, investuotojai nepuola prie aukšto pajamingumo kylančių rinkų valiutų, bet mieliau renkasi auksą. Nominaliosios normos visur krinta, o infliacija kyla, ir kas žino, kokios yra realiosios palūkanų normos įvairiose šalyse. Kaip jau sakiau, auksas šiais keistais laikais pasitarnauja kaip apsidraudimo priemonė.
Prieš rašydama šią apžvalgą, tiesiog norėdama pasitikrinti, ar nenusišnekėsiu, užklausiau savo motinos apie bendrą gyvenimo kainą Šanchajuje, kur užaugau. „Maistas brangsta, o daugiau aš nieko neperku“, – šyptelėjo ji. Tai apibendrina situaciją. Žinoma, infliacija gali ir nepasirodyti naujienų antraštėse, bet mes, vartotojai, ją jaučiame. Obligacijų prekybininkai ir aukso entuziastai sukrutę ne veltui.
