Šešiolikmetė Maheshwari Munkalapally ir jos 15-metė sesutė nustojo lankyti pamokas, kai per didžiausią pasaulyje karantiną visas ekonominis gyvenimas faktiškai sustojo. M. Munkalapally motina ir vyresnioji sesuo prarado tarnaitės darbą Haidarabade, pietinės Indijos Telanganos valstijos sostinėje. Jaunesnės mergaitės, kurios gyveno su savo močiute gretimame kaimelyje, buvo priverstos darbuotis ūkyje kartu su savo motina, kad išgyventų.

„Dirbti nuolat spiginant saulei buvo sunku, nes mes nebuvome įpratusios, – pasakojo M. Munkalapally. – Bet mes turime dribti, bent jau tam, kad nusipirktume ryžių ir kitų
maisto produktų.“

Būtų nelengva suskaičiuoti, kiek vaikų pajuto pandemijos padarinius nuo pat jos pradžios, tačiau pilietinės visuomenės grupės mėgina gelbėti juos nuo priverstinio darbo ir perspėja, kad nemažai vaikų verčiami dirbti miestuose dėl ten jaučiamo migrantų darbo jėgos trūkumo.

Dar prieš protrūkį Indija stengėsi visomis išgalėmis išlaikyti vaikus mokykloje. Kaip rodo „DHL International GmBH“ 2018 metais atliktas tyrimas, per 56 mln. vaikų nelankė mokyklos Indijoje – daugiau nei dvigubai daugiau už bendrą analogišką Bangladešo, Indonezijos, Malaizijos, Filipinų, Tailando bei Vietnamo rodiklį. Prarastas produktyvumas Indijos ekonomikai, kaip rodo prognozės, kainavo 6,79 mln. dolerių, arba 0,3 proc. bendrojo vidaus produkto.

Iš mokyklos nelankančių vaikų 10,1 mln. dirba kaip „pagrindinė“ arba kaip „laikinoji“ darbo jėga, rodo Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) duomenys.

Pasaulinė tendencija

Pasaulyje vaikų darbas pastaruosius du dešimtmečius palaipsniui traukėsi, bet COVID-19 pandemija gali sutrukdyti tokiai tendencijai, teigia TDO. Prognozuojama, kad vien per šiuos metus nuskurs apie 60 mln. žmonių, ir dėl to šeimos neišvengiamai bus priverstos siųsti vaikus dirbti. Kaip teigiama bendroje TDO ir Jungtinių Tautų vaikų fondo ataskaitoje, 1 proc. punkto skurdo prieaugis pakursto bent 0,7 proc. punkto vaikų darbo prieaugį.

Vaikų darbas
Foto: Scanpix

Indonezija, ketvirta tankiausiai apgyvendinta pasaulyje šalis, – dar viena šalis, kurioje daug vaikų iš pažeidžiamų šeimų bus priversti mesti mokyklą ir įsilieti į darbo rinką.

TDO duomenimis, dabartinėmis aplinkybėmis, apie 11 mln. vaikų gresia būti išnaudojamiems kaip vaikų darbo jėgai, ypač mažiau išsivysčiusiose rytinėse šalies dalyse, tokiose kaip Sulavesio salos, Nusa Tengaros provincija ir Papua.

Ekonominiai nuostoliai

Indijoje, kur jaunesnių žmonių daugiau nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, ši prarastoji vaikų karta turės esminį poveikį trečiai didžiausiai Azijos ekonomikai, mažesniam produktyvumui ir galimybei užsidirbti, nerealizuotoms pajamoms iš mokesčių, didesniam skurdo lygiui ir spaudimui skirti daugiau vyriausybinių išmokų.

„Dar prieš pandemiją vaikų, nelankančių mokyklos ir dirbančių, skaičiai buvo dideli, – sakė Ramya Subrahmanian. Florencijoje, Italijoje, veikiančio „Unicef-Innocenti“ Vaikų teisių ir apsaugos tyrimų skyriaus vadovė. Dar didesnė problema laukia tų vaikų, kurie šiuo metu pradeda eiti į mokyklą. Jeigu šie vaikai nepradės laiku lankyti mokyklos, gali smarkiai padaugėti vaikų, taip niekad ir neparagavusių mokyklos mokslų, ir kartu dar labiau išaugti dirbančių vaikų statistika.“

Indijos moters ir vaiko vystymosi ministerijos atstovas spaudai neatsakė į tekstinę žinutę su prašymu pakomentuoti. Indijos konstitucija numato nemokamą ir privalomą mokymą visiems 6-14 metų amžiaus grupės vaikams kaip pagrindinę teisę.

Nors M. Munkalapally ir jos seseriai tokios nuostatos dėl amžiaus nebegalioja, jas saugo vietos įstatymas dėl vaikų darbo, draudžiantis įdarbinti 14-18 metų amžiaus paauglius bet kokiame rizikingame ar pavojingame darbe. Tas pats įstatymas draudžia jaunesniems nei keturiolikos metų amžiaus asmenims užsiimti bet kokia veikla, išskyrus vaikų meninę kūrybą arba šeimos verslą.

Priverstinis darbas

„Namų ūkiuose nelengva atskirti, ar vaikai dirba, ar ne, – sako Dheerajh, „Praxis: Institute for Participatory Practices“ programų vadovas, prisistatinėjantis tik vardu. Darbai vis dar gali būti rizikingi ir prieštarauti įstatymui, – smulkios verslovės, pavyzdžiui, degtukų gamybos įmonės, gali būti valdomos iš namų, bet kadangi nustatyti tokį darbą yra sudėtinga, vaikai tampa atviri išnaudojimui.

Priverstinis darbas, kai žmonės verčiami dirbti kreditoriams, kad padengtų savo paskolas, – dar viena išeitis šeimoms, siunčiančioms savo vaikus dirbti.

„Bachpan Bachao Andolan“, pilietinės visuomenės vaikų teisių grupė, kurią įsteigė Nobelio premijos laureatas Kailashas Satyarthis, iš viso išgelbėjo 591 vaiką nuo priverstinio darbo skirtingose Indijos dalyse per karantiną. Nevyriausybinės organizacijos atkreipia dėmesį, kad tikras vaikų darbo šuolis laukia dar ateityje. Kai ekonominė veikla ims atsiverti, baiminamasi, kad grįžtantys migrantai į miestus vešis ir vaikus.

„Kai viešbučiai atsivers, statybų aikštelėse vėl užvirs darbai, o geležinkeliais dundės traukiniai, kai viskas atsidarys, ši grįžtanti bendruomenė taps pagrindiniu vaikų darbo miestuose šaltiniu“, – sakė Abhishekas Kumaras, „SOS Vaikų kaimų“ programų koordinatorius.

Vaikai gali būti vertinami kaip „skylių kaišymo“ priemonė, užpildanti darbo vietų spragas, kurias paliko migrantų darbininkai, pabėgę iš miestų į savo namus kaimo vietovėse per karantiną.

„Našta perkelta į skurdžius namų ūkius miestų teritorijose“, – sakė Rahulas Sapkalis. Mumbajaus socialinių mokslų Tata instituto Darbo studijų centro docentas.

Nors vaikai paprastai neįtraukiami į sunkius darbus, kuriuos paprastai atlieka suaugusieji, sukuriamas precedentas, kai tėvai ima savo vaikus į darbą – net jeigu tai daroma tam, kad šie neliktų namie vieni, – ir tokia veikla yra laikoma normali, sakė jis.

M. Munkalapally motina, Venkatamma, yra nepatenkinta, kad jos vaikai dabar verčiami dirbti, bet nemato jokios alternatyvos. Pinigų, kuriuos jie uždirba, vis tiek neužtenka.

„Daržovės, ryžiai, prieskoniai, muilas, – mes vis dar negalime leisti sau visa tai įsigyti, nors visi keturi mūsų šeimos nariai dirba, – sako ji. – Būtų geriau, jei galėtume grįžti. Haiderbade, net jeigu darbas sunkus, atlyginimas geresnis.“