Koronaviruso krizės metu šis pranašumas nebėra toks akivaizdus.
Šį kartą nuosmukio greitis ir smarkumas – bei didžiulis netikrumas dėl to, kas bus toliau – ženkliai padidina greito restruktūrizavimo kaštus. Viso pasaulio vyriausybės bando suvokti, kiek erdvės derėtų palikti tam, ką ekonomistai vadina kūrybine destrukcija – kai moraliai pasenusios įmonės ir praktikos užleidžia vietą naujoms ir produktyvesnėms.
Argumentas, kodėl kol kas neturėtume suteikti šioms jėgoms laisvės yra toks, kad firmos, turinčios perspektyvų atsigauti, kai pasibaigs sveikatos krizė, taip pat būtų nušluotos.
Jungtinėse Valstijose, kurios istoriškai yra labiau linkusios leisti vykti kūrybinei destrukcijai, nerimaujama, kad nedarbas gali įstrigti dabartiniame aukštame lygmenyje, bankroto byloms užkemšant teismus.
„Mes nenorime, kad visos įmonės žlugtų tuo pačiu metu, nes tai būtų katastrofiška ekonomikai, – teigia buvęs Niujorko federalinio rezervų banko prezidentas Williamas Dudley, kuris dabar yra Prinstono universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas ir „Bloomberg Opinion“ apžvalgininkas. – Nieko tokio, jei atskiros įmonės retkarčiais žlunga, tačiau sisteminis žlugimas visiems kitiems tiesiog per daug kainuotų.“
Amerikietiška dvasia
Europoje, šiame fronte tradiciškai nelinkusioje pernelyg rizikuoti, vyriausybės ruošia programas, kaip paversti skubią pagalbą ilgalaikiu kompanijų ir darbo vietų rėmimu. Vis dėlto jos atsargiai žiūri į atkuriamąsias jėgas, kurios praeityje pasitarnavo Amerikai.
Viešąsias investicijas turėtų lydėti „restruktūrizavimo ir likvidavimo procedūrų supaprastinimas, įkvėptas JAV galiojančių nuostatų dvasios“, šį mėnesį sakė Prancūzijos banko valdytojas François Villeroy de Galhau. „Rekonstrukcija nėra identiška naujam startui.“
Tinkama išsaugojimo ir perkūrimo pusiausvyra priklausys nuo dalykų, kurie kol kas nežinomi, nuo „Covid-19“ šoko trukmės ir to, ar pasikeitę vartotojų įpročiai pasirodys esą ilgalaikiai. Šiuo metu politikos formuotojai linksta prie visuotinės paramos, nei jei kai kurios ją gavusios kompanijos visgi būna nepajėgios tęsti savo veiklą.
„Idėja, kad galime daugiau ar mažiau aiškiai žinoti, kas šiuo metu yra mokus arba kas bus mokus, tėra spekuliacija“, – teigia Harvardo profesorius ir buvęs Federalinio rezervų banko valdytojas Jeremy Steinas. Tokia situacija gali lemti, kad tai, ką J. Steinas vadina Amerikos „šališkumu dėl visuotinio [smulkesnių įmonių] likvidavimo“, povirusinei ekonomikai taps problema, o ne privalumu.
Kreditai visiems
Per „Covid-19“ krizę politikos formuotojai pasuko priešinga kryptimi. JAV bandė imituoti Europos programas, pagal kurias įmonėms mokama už darbuotojų išlaikymą, tačiau šalyje vis tiek matomas kur kas didesnis nedarbas.
Tuo tarpu Federalinio rezervų banko įmonių obligacijų pirkimo programa leido net finansiškai nestabilioms kompanijoms pritraukti daugiau paskolų ir paskatino kritiką, kad ši politika kliudo ekonomikos atsinaujinimui. JAV korporacijos per pirmąjį 2020 m. pusmetį išleido maždaug 1,5 trilijono dolerių vertės obligacijų – beveik dvigubai daugiau nei prieš metus.
Panašu, kad visgi kai kurios priemonės veikia. Amerikos bankroto instituto duomenimis, pirmąjį pusmetį bankroto bylų skaičius, lyginant su ankstesniais metais, sumažėjo 11 proc., nepaisant to, kad daugėja bylų, kurias pateikė didžiosios kompanijos pagal JAV bankroto kodekso 11-ąjį skyrių. Tačiau organizacijos vadovė Amy Quackenboss perspėjo, jog tikisi, kad „bylų pradės daugėti“, nes palaipsniui mažėja krizės eros vyriausybės parama.
Panaši tendencija stebima ir Europoje, kur karantino metu smarkiai sumažėjo bankrotų, tačiau prognozuojama, kad artimiausiais mėnesiais jų vėl padaugės. Bet koks padaugėjimas vis tiek bus mažesnis nei JAV, nes Europos vyriausybės iš visų jėgų stengiasi išsaugoti tiek kompanijas, tiek darbo vietas.
Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskubomis perrašinėja darbo įstatymus, kad būtų galima išvengti atleidimų – net jeigu tai reiškia, kad teks nutolti nuo amerikietiško stiliaus lankstumo, žadėto pagal jo 2017 m. ekonomines reformas. Naujosios priemonės kompanijoms siūlo padėti padengti darbo užmokesčio sąskaitas – mainais į garantijas, kad darbuotojai nebus atleisti.
Finansų ministras Bruno Le Maire’as pripažino, kad vyriausybė ilgainiui turės atidžiau atsirinkti, ką remti verta, o ko ne.
„Investuoti viešuosius pinigus į neperspektyvų verslą būtų didelė ekonominė klaida, – pažymėjo jis praėjusį mėnesį. – Gausime pagalbą iš bankų sektoriaus, kad galėtume atsirinkti stipriausias įmones.“
„Žlugti – nieko tokio“
Europos šalys smarkiai skiriasi savo fiskalinėmis galimybėmis pasiūlyti tokią paramą – taip pat biurokratizmu, su kuriuo susiduria nemokios įmonės. Remiantis Pasaulio banko ir EBPO rodikliais, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Suomijoje ir Vokietijoje, taikomos lanksčios procedūros, kurios panašios į amerikietiškas. Kitose procedūros yra vienos sudėtingiausių išsivysčiusiame pasaulyje.
Amerikos verslininkams taip pat pasisekė dėl paprastesnių taisyklių, reglamentuojančių tiek asmeninį, tiek verslo bankrotą. Tai svarbu, nes daugelis smulkaus verslo savininkų skolinasi savo sąskaita, teigia Floridos Atlanto universiteto profesorius Douglasas Cummingas.
„JAV vyrauja kultūra, pagal kurią nesėkmė nėra stigma, – sako jis. – Jei bandei gauti investuotojų finansavimą ir tau kelis kartus nepavyko, tau pasakys: „Esi patyręs, puiku.“
Vis dėlto šie transatlantiniai skirtumai pamažu nyksta.
Iškilus dominuojančioms kompanijoms, tokioms kaip technologijų milžinai, JAV ekonomika tapo mažiau konkurencinga nei iki šiol, ir „tai trukdo kūrybinės destrukcijos procesui“, pažymi Ludovicas Subranas, vyriausiasis Frankfurto „Allianz SE“ ekonomistas. Tuo tarpu Europa reagavo drąsiau ir veiksmingiau nei per 2008 m. krizę, net jei išlieka rizika, kad vyriausybės „per ilgai rodys gerus norus“ ir galų gale parems ne tas pramonės šakas.
„Egzistuoja senas ekonominis įsitikinimas, kad kuo lankstesnis esi, tuo greičiau atsigauni po krizių“, – sako L. Subranas. Paprastai tai reiškia JAV pranašumą, bet galbūt ne šį kartą. „Žiuri komisija vis dar nesusirinkusi.“
