Apie 60 proc. įmonės gamyklos Lutone, pietų Anglijoje, darbuotojų yra vyresni nei 60 metų, taigi jiems gresia statistiškai aukštesnė „Covid-19“ komplikacijų rizika, lyginant su jaunesniais darbuotojais. Generalinis direktorius Adrianas Halleris teigia, kad daugelį metų bando apmokyti pameistrius ir samdyti jaunus žmones, tačiau tai jam sunkiai pavyksta.

„Mūsų inžinieriai dėl savo amžiaus negalėjo lankytis bendrose patalpose, – pasakoja A. Halleris. – Matome didžiulį 25–40 metų amžiaus darbuotojų trūkumą. Daugiau nei ketverius metus ieškau naujų inžinierių. Tai siaubinga.“

Jungtinė Karalystė, jau išgyvenanti didžiausią produktyvumo nuosmukį nuo industrinės revoliucijos laikų, dabar klimpsta į giliausią recesiją tarp išsivysčiusių šalių – čia buvo užregistruota daugiau „Covid-19“ mirčių nei bet kur kitur Europoje. Nuosmukis ateis kaip tik tuo metu, kai sprendimas palikti Europos Sąjungos darbo rinką sumažins darbuotojų, kurie anksčiau padėjo užkimšti spragą kai kuriose ekonomikai svarbiose pramonės šakose, pasiūlą.

Nuo medicininių pakavimo komponentų gamintojų iki sunkvežimių vairuotojų ir žemės ūkio darbininkų – pandemija verčia spręsti sparčiai senėjančios darbo jėgos problemą.
Jauniems darbuotojams velkant didžiąją masinio darbo praradimo naštą, valstybės iždo sekretorius Rishi Sunakas penktadienį paskelbė, kad vienas iš jo prioritetų – padėti darbą praradusiems žmonėms susirasti naują. Per ateinančias savaites jis turėtų atskleisti daugiau detalių apie šiuos savo planus.

„Kai kuriuose sektoriuose senstanti darbo jėga ir galimi darbuotojų prieinamumo bei migracijos taisyklių pokyčiai žengia petys petin su didžiuliu nedarbo augimu, – teigia Stephenas Evansas, Mokymosi ir darbo instituto, kuriančio užimtumo ir įgūdžių politiką, generalinis direktorius. – Jei investuosime dabar, galėsime visi kartu išgelbėti situaciją.“

Su ypač sunkiu iššūkiu susiduria krovinių pervežimo bendrovės. Sunkvežimių vairuotojai Didžiojoje Britanijoje pergabena 98 proc. visų prekių ir sudaro logistinį ekonomikos stuburą. Tačiau, pasak Kelių vežėjų asociacijos, jų amžiaus vidurkis yra apie 57 metus.

Rasti jaunesnių žmonių, galinčių – arba norinčių – investuoti net 5000 svarų į sunkvežimio vairuotojo licenciją nėra lengva. Paprastai darbas moka vos didesnį nei vidutinį užmokestį, o gyvenimas kelyje patrauklus ne visiems.

Bandydamos užpildyti 60 000 personalo vakansijų, kompanijos ilgus metus dairėsi svetur. Priklausomai nuo dienos, iki 60 proc. sunkvežimių vairuotojų Jungtinės Karalystės keliuose yra iš kontinentinės Europos. Po „Brexit“ iškeltas reikalavimas, kad imigrantai gali dirbti tik tuos darbus, už kuriuos mokama mažiausiai 25 600 svarų, gali viską pakeisti.

Pandemija išryškino riziką, kad pritraukti daugiau jaunų žmonių į darbo vietas gali būti nelengva. Po perspėjimų, kad negalėdami susitarti dėl gydytojo vizito perkrautoje sveikatos priežiūros sistemoje apie 30 000 sunkvežimių vairuotojų gali netekti darbo, vyriausybei netgi teko pakeisti taisykles, kuriomis reikalaujama, jog vyresni nei 65 metų sunkiųjų krovinių transporto priemonių vairuotojai kasmet pereitų medicininį patikrinimą.

„Sunkvežimių netektis būtų katastrofa medicinai, prekybos centrams ir mums visiems, – teigė vežėjų asociacijos, vadovaujančios vyriausybės remiamai iniciatyvai samdyti įvairesnius vairuotojus, politikos direktorius Rodas McKenzie. – Neturėtume to laikyti savaime suprantamu dalyku. Jei viskas kol kas sekasi gerai, dar nereiškia, kad apie tai galime pamiršti.“

Gabenimas sunkvežimiais – kraštutinis atvejis, tačiau pokyčiai vyksta visoje ekonomikoje, nes gimstamumas sumažėjęs iki rekordinio lygio, o geresnė sveikatos priežiūra prailgina mūsų aktyvų gyvenimą. Kiek daugiau nei 11 proc. vyresnių nei 65 metų žmonių vis dar dirba, ir tai yra dvigubai didesni skaičiai nei prieš dvidešimt metų. Nors didesnis aktyvumo lygis yra pliusas ekonomikai, pasikliauti vyresnio amžiaus darbuotojais, kai nauji darbuotojai toli gražu neplūsta – rizikinga.

Net dabar, kai karantino apribojimai panaikinami, šešiasdešimtmečiams ir kitiems, turintiems sveikatos problemų, siūloma imtis ypatingų atsargumo priemonių, kad kontaktas su kitais žmonėmis būtų kuo mažesnis. Sunkvežimių vairuotojams laikytis socialinės distancijos lengviau, tačiau daugelyje kitų darbo vietų tai nėra taip paprasta.

„Bruderer“ generalinis direktorius A. Halleris turėjo rasti būdą, kaip išlaikyti savo verslą, tuo pačiu apsaugant darbuotojus, kuriems gresia didžiausia rizika. Daugelis jų negalėjo atlikti savo darbo iš namų.

Bendrovė ir toliau dirba tik puse savo įprastų pajėgumų, nes kai kurie darbuotojai (įskaitant vieną 75 metų amžiaus) ir toliau saugosi viruso, o vangi paklausa sumažino pajamas iki ketvirtadalio įprasto lygio.

Koronavirusas galėtų padėti išspręsti kai kurias iškilusias problemas. Gavę tinkamą ir konkrečią paramą, praradę darbą žmonės galėtų persikvalifikuoti, kad užpildytų kai kurias spragas darbo rinkoje.

Tačiau jaunesnių darbuotojų požiūrį ir įgūdžius suformavo viena po kitos sekusios vyriausybės, skatinusios siekti aukštojo išsilavinimo, o ne profesinės kvalifikacijos. 2010 m. atliktas tyrimas parodė, kad vos 32 proc. 16–18 metų amžiaus jaunuolių Didžiojoje Britanijoje mokėsi technikumuose, palyginus su beveik puse likusioje ES dalyje.

Šiemet tai tapo akivaizdžia problema žemės ūkio pramonėje. Kadangi maždaug 12 proc. žemės ūkio darbuotojų yra vyresni nei 70 metų, o jaunimas žemdirbyste nesidomi, pramonė ilgą laiką pasikliovė sezoniniais darbuotojais iš Rytų Europos, kurie padėdavo pasodinti ir nuimti derlių.

Kai tapo aišku, kad šiemet šiems pagalbininkams atvykti nepavyks, pramonės organizacijos ir vyriausybė pamėgino privilioti į laukus laikinai nedirbančius britų darbuotojus: buvo surengta plačiai nuskambėjusi kampanija „Rink už Britaniją“ (“Pick for Britain”). Nors įdarbinimo agentūrų duomenys parodė nemažą pirminį susidomėjimą, darbdaviai teigė, kad galiausiai įsidarbinti sutiko tik nedaugelis.

Tikslių metalinių detalių gamyba pas A. Hallerį taip pat nesulaukia didelio populiarumo. Jis ruošiasi perkelti savo įmonę į Vidurio Angliją, pramoninę šalies širdį, kur yra daugiau mokymo centrų ir galbūt gausesnis kvalifikuotų darbuotojų būrys.

Svarbiausia – pusiausvyra. Jis teigia, kad „Bruderer“ labiausiai trūksta 30–50 metų amžiaus apmokytų ir kvalifikuotų darbuotojų.

„Jums reikia vyruko, turinčio labai įvairios patirties, taigi svarbus ir amžius, – sako A. Halleris. – Kai bandau rasti naują elektromechanikos inžinierių, apie kokybę galiu tik pasvajoti.“