Reikia pripažinti, kad dabartinė situacija atrodo palanki infliacijai. Aplink plūduriuoja daug pinigų. Federalinis rezervų bankas šiais metais ekonomikai skyrė maždaug 3 trilijonus dolerių.

Be to, Kongreso biudžeto biuro duomenimis, 2020 m. numatomas 3,7 trilijono dolerių federalinio biudžeto deficitas – beveik tris kartus didesnis už ankstesnį 2009 m. rekordą (1,4 trilijono dolerių). Tuo tarpu „Covid-19“ ir toliau trikdo tiekimo grandines ir pasaulinę prekybą. Gausėjančių grynųjų ir mažėjančių atsargų kokteilis – patikrintas kylančių kainų receptas.

Vis dėlto poveikis portfeliams dar anaiptol neaiškus. Nėra daug istorinių pavyzdžių, kuriais būtų galima remtis, nes infliacija retai kėlė grėsmę JAV investuotojams. Tradicinis JAV akcijų ir obligacijų 60/40 portfelis, kurį atspindi „S&P 500“ indeksas ir ilgalaikės vyriausybės obligacijos, sukūrė realią (atmetus infliaciją) 5,8 proc. metinę grąžą, kuri prasidėjo 1926 m. ir tęsėsi iki šio gegužės mėnesio – tai ilgiausias laikotarpis, apie kurį turima duomenų. Tai taip pat sukūrė teigiamą realią 89 proc. grąžą per 10 metų laikotarpius, skaičiuojant kiekvieną mėnesį.

Be to, beveik visi 10 metų neigiamos realios grąžos laikotarpiai sukosi apie vieną dešimtmetį: liūdnai pagarsėjusią aštuntojo dešimtmečio stagfliaciją – nevaldomos infliacijos ir menko ekonominio augimo derinį, dėl kurio ir šiandien būgštauja infliacijos pesimistai. Infliacija, matuojama pagal kasmetinius vartotojų kainų indekso pokyčius, pasirodė septintojo dešimtmečio pabaigoje.

Remiantis Jeilio profesoriaus Roberto Shillerio skaičiavimais, iki 1969 m. pabaigos infliacija pakilo iki 6,2 proc. ir daugiau nei trigubai viršijo ilgalaikį vidurkį nuo 1871 metų. Ir tai buvo tik pradžia. 1980 m. infliacija pašoko iki 15 proc., kol 1983 m. galiausiai nukrito iki normalesnio lygio.

Ir kaipgi patikimasis 60/40 portfelis atlaikė stagfliaciją? Stebėtinai gerai. Jis nuo 1970 iki 1982 m. generavo nominalią (atmetus infliaciją) 7,8 proc. grąžą per metus, ir realią 0,1 proc. metinę grąžą. Trumpai tariant, neatsiliko nuo infliacijos.

Tačiau įdomesnės – ir pamokančios – yra detalės. Kaip paaiškėjo, ne visos portfelio dalys atlaikė vienodai. Akcijos laikėsi gerai, ir tuo laikotarpiu reali grąža siekė 0,3 proc. per metus. Nors niekada nevertėtų apibendrinti remiantis tik vienu atveju, intuityviai aišku, kad akcijos gali būti gera apsidraudimo nuo infliacijos priemonė. Kaip savo 1994 m. knygoje „Akcijos ilgalaikėje perspektyvoje“ (“Stocks for the Long Run”) pažymi Pensilvanijos universiteto profesorius Jeremy Siegelis, akcijos „yra paremtos nekilnojamuoju turtu, o nekilnojamojo turto vertė kyla padidėjus bendram kainų lygiui“.

Foto: AP / Scanpix

Reikia pasakyti, kad akcijos taip ir padarė – atsispirdamos dviem priešingoms infliacijos baimėms: mažėjančioms pajamoms ir nykstančiai vertei. Realus uždarbis nuo 1970 iki 1982 m. susitraukė 1,3 proc., o kainų ir uždarbio santykis sumažėjo 2,7 proc. per metus, remiantis 12 mėnesių uždarbiu. Ir vis dėlto investicija į akcijas atsipirko.

Iš kitos pusės, obligacijoms pasisekė mažiau. Tuo laikotarpiu jų grąža buvo neigiama – minus 0,8 proc. Tai taip pat nestebina. Didesnė infliacija turėtų lemti aukštesnes palūkanų normas – tiek dėl to, kad skolintojai nori atgauti realius dolerius, tiek dėl to, kad centriniai bankai greičiausiai pakels palūkanų normas, kad sutramdytų infliaciją, kaip tai padarė Federalinio rezervų banko pirmininkas Paulas Volckeris devintojo dešimtmečio pradžioje.

Tiesą sakant, nors koreliacija tarp infliacijos ir 10 metų iždo pajamingumo nuo 1871 m. iš esmės buvo silpna (0,26), ji sustiprėjo 1970–1982 metais (0,52), kadangi palūkanų normos sekė paskui aukštesnę infliaciją. (Koreliacija lygi 1 reiškia, kad du kintamieji juda visiškai ta pačia kryptimi, o neigiama koreliacija reiškia, kad du kintamieji juda priešingomis kryptimis.)

O kai palūkanų normos kyla, obligacijų kainos krenta. Bet ne visų obligacijų, ir ne visiškai vienodai. Bendrai paėmus, ilgesnio termino obligacijos augant palūkanų normoms yra labiau pažeidžiamos nei trumpesnio termino obligacijos, ir tai pasirodė labai svarbu. Nors investicijos į ilgalaikes vyriausybės obligacijas nuo 1970 iki 1982 m. nepasiteisino, penkerių metų iždo obligacijų grąža siekė 0,8 proc. per metus, o vieno mėnesio iždo obligacijos apskritai puikiai atitiko infliacijos lygį.

Visa tai leidžia manyti, kad investuotojams, nerimaujantiems dėl infliacijos, visiškai nebūtina pertvarkyti savo portfelio. Paprastas akcijų ir trumpalaikių bei vidutinės trukmės obligacijų kokteilis – turbūt geresnis variantas nei investicijos, plačiai naudojamos kaip apsauga nuo infliacijos, tokios kaip auksas, kriptovaliuta, nekilnojamasis turtas ar netgi nuo infliacijos apsaugotos iždo obligacijos.

Panašu, kad toks investicijų išsklaidymas mažai ką pakeistų, o rimtiems investuotojams nevertėtų visų savo kiaušinių sudėti į vieną iš tokių krepšelių.

Tie, kurie grėsmės akivaizdoje yra linkę kaupti aukso luitus, turėtų gerai pagalvoti. Kad ir kokia tikėtina atrodo infliacija, neįmanoma žinoti, kada ji prasidės, jei apskritai prasidės. Infliacijos pesimistai daugelį metų karksėjo, kad fiskalinės ir piniginės paskatos, paleistos po 2008 m. finansų krizės, pakurstys infliaciją, tačiau to neįvyko – nepaisant pakartotinių Federalinio rezervų banko bandymų pakelti kainas. Japonijos centriniai bankai bando pakelti infliaciją jau beveik tris dešimtmečius, iš esmės – nesėkmingai.

Verta pastebėti, kad obligacijų rinka dėl infliacijos visai nesijaudina. Vidurio norma (angl. breakeven rate), arba skirtumas tarp nominalių ir nuo infliacijos apsaugotų 10 metų iždo obligacijų pajamingumo, plačiai stebimas infliacijos rodiklis, siekia vos 1,4 proc.

Nors po koronaviruso sukeltos finansinės panikos kovo pabaigoje jis pakilo, nuo 2018 m. tebėra nusmukęs – ir atkakliai laikosi žemiau Federalinio rezervų banko nustatyto 2 proc. infliacijos tikslo. Žmonės mėgsta galvoti, kad išmano daugiau negu rinka, ir beveik visada klysta.

Žinoma, jei tik nori, investuotojai gali jaudintis dėl infliacijos. Tačiau dauguma greičiausiai pamatys, kad geriausi gynybos ginklai jau guli jų portfeliuose.