Šalis, kurios daugeliui regionų gresia augimo sunkumai, greičiausiai bus didžiausia naudos gavėja pagal Europos Sąjungos atsigavimo planą. Planuojamas bendras fiskalinis skolinimasis, taip pat Europos centrinio banko (ECB) skatinamosios priemonės, mažinančios vyriausybės obligacijų pajamingumą, laimi laiko smarkiai įsiskolinusiai Italijai pažaboti koronaviruso pandemiją šalies viduje ir savaip spręsti silpno augimo problemą, galbūt net savo įprastais labai lėtais tempais.
Trečia didžiausia euro zonos ekonomika nuo pat 21-o amžiaus pradžios demonstruoja silpną plėtrą, nustumdama periodiškai kylančias krizes, kurios turėjo paskatinti šalies politikus spręsti esmines krizę provokuojančias problemas. Jeigu panaši tendencija tęsis ir toliau, tokie žaidimai su likimu rizikuoja tapti ES partnerių kantrybės išbandymu.
„Čia esama tam tikros moralinės rizikos, ir aš nekaltinu taupiųjų šalių dėl reikalavimo būti budriems, – kalbėjo Rosamaria Bitetti, ekonomistė ir dėstytoja iš Luisso universiteto Romoje. – Susidaro įspūdis, kad vyksta savotiškas ES fiskalinės politikos „romanizavimas“ O tai, pasak R. Bitteti, reiškia, kad Italija ir kitos silpnesnės euro zonos narės rizikuoja iššvaistyti laiką ir pinigus ir atidėti sunkius sprendimus, skirtus įgyvendinti augimui palankias priemones.
Italijos premjeras Giuseppė Contė užsiminė apie tokį pavojų praėjusią savaitę, pareikšdamas, kad ES parama „patikrins ne tik vyriausybės, bet ir pačios Italijos sistemos stiprumą ir patikimumą.“
Laukiant paramos lėšų, rinkos spaudimas Italijai kiek prigeso. Šalies dešimties metų trukmės obligacijų pajamingumas praėjusią savaitę smuko iki dviejų mėnesių minimumo, taip sumažindamas skirtumą, skiriantį ją nuo Vokietijos ekvivalentinio rodiklio. Dešimties metų trukmės obligacijų pajamingumas pirmadienį kilstelėjo vienu baziniu punktu iki 1,42 proc.
„Tai gali būti lūžiu Italijai, – sakė ekonomistas Patrickas Krizanas iš „Allianz Se“ Miunchene. – Galbūt jai pavyks pagaliau pritraukti būtinų investicijų ir įgyvendinti struktūrines reformas siekiant padidinti savo augimo potencialą.“
Jeigu Italija nepasinaudos tinkamu momentu, tuomet ji tęs nusistovėjusį stereotipą, dominavusį per visą jos narystę euro zonoje. Priešingai nei Vokietija, ši šalsi nepasinaudojo ramybe pirmaisiais naujojo amžiaus metais, kad atgaivintų savo ekonomiką augimą skatinančiomis priemonėmis.
Neseniai dar viena ECB skatinamųjų priemonių serija, – surežisuota buvusio prezidento Mario Draghio, italo, – padėjo išsilaikyti ekonomikai. Bet galimybe reformuoti ekonomiką nebuvo visiškai pasinaudota, nepaisant jo primygtinių prašymų imtis aktyvesnių veiksmų.
Nei pasaulinė finansų krizė, nei Europos suverenių skolų chaosas, nei vėlesnis regiono flirtas su defliacija neprivertė sunerimti šalies politinės klasės tokiu mastu, kad būtų vykdoma tam tikra terapija, galinti sukelti ekonominį stebuklą, – tokį, kokį jai pirmą kartą teko patirti po Antrojo pasaulinio karo.
Pasiūlymų, ką daryti, iš tarptautinių apžvalgininkų netrūksta. Tiek Europos Komisija (EK), tiek Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) reguliariai skelbia sąrašus reformų, kurios pagerintų viešąjį administravimą, mokesčių surinkimą, investicinį klimatą bei švietimo sistemą.
„Italijos tauta – tai žmonės, kurie labiausiai kenčia dėl reformų trūkumo, – sakė Karstenas Juniusas, vyriausiasis banko „Bank J. Safra Sarasin“ ekonomistas. – To neturėtume pamiršti.“
Carpe diem
EBPO: Romos „Augimo link“ 2019 m. prioritetai:
- Gerinti viešąjį administravimą, remti teisinį valdymą
- Tobulinti mokesčių sistemą
- Stažuotės, profesinis rengimas, mokymai, mokymasis visą gyvenimą
- Didinti ir gerinti viešąsias investicijas, infrastruktūros valdymą
- Sustiprintos užimtumo paslaugos
Tačiau šalies viduje pasiryžimas spręsti šias problemas ilgai netrunka, jį apsunkina suskaidyta politinė sistema ir vingiuoti teisėkūros procesai.
Šiame fone pažymėtinos sėkmingos finansų ministrų pastangos išlaikyti kontroliuojamą Italijos deficitą. Tačiau silpnas ekonomikos augimas pastaruosius du dešimtmečius – ypač nuskurdusiuose pietiniuose regionuose – iki šiol silpnina šalies fiskalines perspektyvas.
Brangiai atsiėjusios skatinamosios priemonės, skirtos kompensuoti ekonominės veiklos nutraukimą, regis, tik dar labiau padidins valstybės skolą – ji gali perkopti 155 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Europos partneriai yra pasiruošę suteikti biudžetinę paramą iš kuriamo atsigavimo fondo, nors šiaurinės šalys, įskaitant ir Nyderlandus, nenusiteikusios skirti lėšų be išankstinių sąlygų.
Tuo tarpu ECB obligacijų supirkimas padeda kontroliuoti šalies skolinimosi kainą.
Net ir tokių priemonių gali nepakakti, teigia skolinimosi reitingų agentūra „Scope Ratings“, perspėjusi birželį, kad „ilgojo laikotarpio skolos tvarumas tampa vis didesniu iššūkiu.“
Nors Italija iki šiol išvengdavo likimo tokių šalių kaip Graikija, kurios per skolų krizę buvo priverstos sutikti su parama griežtomis sąlygomis, ateityje jos sugebėjimas išvengti tokio scenarijaus, priklausys nuo to, ką ji nuveiks dabar.
„Jeigu būsima populistinė vyriausybė panaudos ES paramos lėšas politiniams bonusams, taupiosios narės-valstybės galės teigti, kad jų susirūpinimas dėl moralinės rizikos buvo pagrįstas, –sakė ekonomistas P. Krizanas iš „Allianz“. – Ir per ateityje kilusią krizę jos greičiausiai neskubės padėti.“
