Tarptautiniai fondai šiuo metu valdo net 8,6 proc. Kinijos centrinės vyriausybės obligacijų – keliskart daugiau nei prieš kelerius metus ir ne ką mažiau nei 13 proc. Japonijos vyriausybės obligacijų, kurias yra įsigiję užjūrio valdytojai. Įplaukos tęsėsi ir koronaviruso krizės metu, ir vykstant JAV prekybos karui.
Valdininkai tikisi, kad šis susidomėjimas gali išsiplėsti ir apimti vietinės valdžios obligacijas, kurių užsienio nuosavybė kol kas sudaro tik 0,01 proc. Jų emisija šiemet išaugs iki 4,73 trilijonų juanių (666 milijardų dolerių), siekiant padėti sustiprinti ekonomikos augimą, kuris, kaip tikimasi, bus blogiausias nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio.
„Kadangi Kinijos vietinės valdžios obligacijų rinka sparčiai plečiasi, reguliavimo institucijos stengiasi pritraukti įvairesnių investuotojų, įskaitant užsieniečius“, – teigė Pekino „Huachuang Securities Co.“ analitikė Zhou Guannan. Ji sakė, kad tai padėtų „sušvelninti spaudimą bankams“, kurie paprastai yra pagrindiniai pirkėjai, tačiau dabar yra slegiami sunkios naštos: nemokių paskolų ir prašymų nenutraukti verslo kreditų.
Problema ta, kad dėl bankų pirkimo tradicijos vietinių valdžios obligacijų rinka tapo netgi dar mažiau paklausi nei centrinės valdžios obligacijų. Taip nutiko todėl, kad bankai obligacijas superka ir laiko – taigi prireikus užsienio investicijų išeiti iš šios pozicijos brangiai kainuoja.
Be to, šių obligacijų pajamingumas paprastai nėra didesnis nei vadinamųjų politinių bankų – skolintojų, priklausančių centrinei vyriausybei ir įgyvendinančių Pekino politikos tikslus – obligacijų. Atsižvelgiant į šiuos trūkumus, nenuostabu, kad užsienio investuotojai 2019 m. pabaigoje valdė tik nereikšmingą 21 trilijono juanių vietinės valdžios skolos dalį, kuri sudaro vos penktadalį visos vidaus rinkos.
Nepaisant milžiniško bendro jų dydžio, vidutinė vienos vietinės obligacijos vertė yra visai maža – maždaug 6 proc. centrinės valdžios obligacijos. Taip yra todėl, kad beveik 5800 jų yra neapmokėta – 20 kartų daugiau nei valstybės obligacijų.
„Likvidumas praskiedžiamas tarp daugybės vietinės valdžios obligacijų, taigi prekyba nėra efektyvi“, – paaiškino Felixas Sunas, Šanchajaus „UBS Securities Co.“ fiksuotų pajamų vadovas.
Prekyba vietinėmis obligacijomis per pirmuosius penkis šių metų mėnesius sudarė vos 5,3 trilijono juanių – šiek tiek daugiau nei ketvirtadalį valstybinių obligacijų, kurių bendra pasiūla yra 30 proc. mažesnė, apyvartos.
„Mes neperkame vietinės valdžios obligacijų, – sakė Edmundas Gohas, Azijos fiksuotų pajamų investicijų direktorius iš Šanchajaus „Aberdeen Standard Investments“. – Vietinės ir centrinės valdžios obligacijų skirtumai nedideli, o likvidumas blogas.“
Kinijos reguliavimo institucijos apie šias problemas žino, tad siekdamos pritraukti užsienio fondų valdytojus yra pasiryžusios remtis sėkmės istorijomis, kad įrodytų Kinijos skolų diversifikavimo patrauklumą.
Bus stengiamasi „pagerinti vietinės valdžios obligacijų likvidumą antrinėje rinkoje“, penktadienio spaudos konferencijoje sakė Finansų ministerijos iždo departamento atstovė Xu Jinghua, nors konkrečių priemonių nenurodė.
Valdžios institucijos „nuosekliai skatins vietinės skolos rinkos atvėrimą“, siekdamos šiais metais „užtikrinti sklandžią vyriausybės obligacijų emisiją“, teigė Xu Jinghua.
Galiausiai viskas gali atsiremti į kainą.
„Galiu apsvarstyti galimybę įsigyti keletą obligacijų, jei jos, lyginant su politiniais bankais, pasiūlys 30 bazinių punktų palūkanų normų skirtumą“, – sakė E. Gohas.
