Beveik visų šalių vyriausybėms per pastaruosius kelis mėnesius teko įsikišti į pramonės veiklą, bandant suvaldyti „Covid-19“ sukeltą nuosmukį: finansinė parama teikiama oro linijoms, automobilių gamintojams ir kt. Tačiau Maskva savo kišimąsi į ekonominę veiklą didino pamažu, nuo pat šio amžiaus pradžios formuodama korporatyvinę aplinką, kuri šiuo metu apima tik keletą sektorių ir turi vis mažiau konkurentų. Šį fenomeną dar labiau sustiprino tarptautinės sankcijos ir autonominė Rusijos politika.

Rusijos fiskalinės priemonės, skirtos gelbėtis nuo koronaviruso ir naftos kainų krizių, tinka didesnėms, valstybės kontroliuojamoms kompanijoms. Mažesni, privatūs darbdaviai, jau ir taip vargstantys nepalankioje verslo aplinkoje, gaus ribotą paramą. Buvusio finansų ministro Aleksejaus Kudrino šią savaitę pacituoti skaičiai rodo, kad tik 13 proc. smulkiųjų ir vidutinių įmonių teigia, jog tikrai išgyvens.

Naujausi pranešimai apie tolesnę paramą ekonomikai teikia vilčių, tačiau jie atrodo pavėluoti. „Bloomberg Economics“ duomenimis, parama bus mokama iš platesnio reagavimo į pandemiją biudžeto, kuris šiuo metu sudaro vos 3,5 proc. praėjusių metų bendrojo vidaus produkto.

Prognozuojama, kad tik dalis šių lėšų – nuo 0,8 iki 1,7 proc. BVP – iš tikrųjų pasieks smulkiųjų įmonių savininkus. Mokesčių atidėjimas ir panašios priemonės, priklausančios tam pačiam finansiniam paketui, bus naudingos didesnėms kompanijoms ir valstybiniams subjektams, bet ne tiems, kuriems grynųjų pinigų reikia tam, kad galėtų išmokėti darbo užmokesčius ir sumokėti tiekėjams.

Nėra taip paprasta pasakyti, kurią ekonomikos dalį Rusijos valstybė jau kontroliuoja. Apskaičiavimai, pagal kuriuos ši dalis sudaro 60–70 proc. BVP, gali būti pernelyg drąsūs. Tarptautinio valiutos fondo neseniai paskelbtame pranešime aptariami vertinimai 2016 metais siekė trečdalį BVP, vadinasi, pagal pasaulinius standartus buvo normos ribose.

Rusijos idėjų kalvė „The Center for Strategic Research“ vertina, kad 2016 m. toji dalis veikiausiai sudarė 46 proc. Kalbant apie užimtumą, TVF tyrime apskaičiuota, kad valstybė oficialiame darbo sektoriuje finansuoja maždaug pusę darbo vietų. Tai aukštas rodiklis, nors ir panašus į tą, kurį matome Skandinavijoje.

Tačiau valstybės įtaka Rusijoje peržengia tiesioginio dalyvavimo ribas. Tai taip pat pastebima iš išteklių paskirstymo ir to, kaip valstybės sargai atlieka savo funkcijas ir vykdo viešuosius pirkimus.

Foto: Itar-Tass / Scanpix

Maskvos dalyvavimas stipriausiai jaučiamas strateginiuose sektoriuose, kurie dominuoja šalies ekonomikoje (energetikos, transporto, kasybos ir bankininkystės) ir į kuriuos buvo sutelktos nacionalizavimo pastangos. Pvz., valstybei priklausantys bankai valdo daugiau kaip du trečdalius visos bankų sistemos turto.

Tokia padėtis – bloga žinia privačioms kompanijoms, neturinčioms ryšių valdžios institucijose, o ypač mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurioms tenka tiesiogiai susidurti su vartotojais ir kurios patyrė skaudžiausią smūgį dėl koronaviruso karantino.

Šios įmonės sudaro vos penktadalį Rusijos BVP, lyginant su 50 ar 60 proc. tarp labiausiai išsivysčiusių OECD ekonomikų. Be to, jos gauna tik nedidelę verslo paskolų dalį. Laikinas įmonių uždarymas ir žemų naftos kainų susilpninta perkamoji galia kenkia jau ir taip silpniems verslininkams – ir atima viltį, kad šalyje įmanoma pasiekti strateginių sektorių pusiausvyrą ir efektyvesnes, konkurencingesnes privačias rinkas.

Birmingemo universiteto Rusijos, Europos ir Eurazijos studijų centro direktorius Richardas Connolly atkreipia dėmesį į tai, kad dėl rūsčios verslo aplinkos šios įmonės galėjo tapti finansiškai atsparesnės nei jų kolegos svetur. Tai būtų pranašumas, jei „Covid-19“ karantino apribojimai šalyje bus pakankamai greitai atšaukti.

Kita vertus, didelėms kompanijoms, įskaitant valstybines nacionalinių išteklių gavybos ir sunkiosios pramonės įmones, krizės metu pavyksta kuo puikiausiai siurbti finansinę pagalbą. Jos praryja ir silpnesnius konkurentus. Ir vargu ar galima kaltinti vyriausybę, kad ji palaiko didžiausius šalies darbdavius. Nuo jų priklauso didelio masto darbo praradimo ir neramumų rizika, o valdininkai turi savo svertus, kuriuos gali panaudoti šiose kompanijose. Iki šiol V. Putinas jais naudojosi labai veiksmingai.

Ryšiai su valdžia taip pat reiškia, kad šios galiūnės žino savo vietą ir stengiasi padėti „Covid-19“ situacijoje. Aleksejaus Mordašovo plieno milžinė „Severstal PJSC“ ir milijardieriaus Vladimiro Potanino „MMC Norilsk Nickel PJSC“ išmokėjo darbuotojams koronaviruso priemokas, daugelis kitų verslininkų paaukojo pinigų ligoninėms ir kt.

Visa tai sustiprina mecenatinius ryšius, kuriais grindžiamas V. Putino režimas. Tai naudinga prezidentui, bet mažiau naudinga angliavandenilių ištekliais paremtai ekonomikai, kuriai labai trūksta privačių investicijų ir kuri atsilieka nuo inovacijų, nepaisant visų Maskvos pastangų „iš viršaus“.

Vis glaudesnė sąjunga su išteklių milžinėmis taip pat atitolina į ekologiją nukreiptų stimulų viltis: tuo metu, kai Rusija tebėra smarkiai priklausoma nuo naftos, likęs pasaulis stengiasi mažinti jos naudojimą. Kremliaus finansuojamo Skolkovo energetikos centro duomenimis, jei šalis neprisitaikys prie energijos pereinamojo laikotarpio, per ateinančius du dešimtmečius jos augimas bus ne didesnis kaip 0,8 proc. per metus.

Galbūt didelis ne visada yra gražus.