Tai gali priversti viso regiono vyriausybes priimti sunkius sprendimus dėl to, kam užkrauti šią naštą. Regiono rinkėjai jau ir taip jaučiasi nusivylę valdžia – praėjus dešimtmečiui po to, kai pasaulinė finansų krizė jiems užkrovė ankstesnes sąskaitas apmokėjimui.

Nuo to laiko įgyvendinami įvairūs europietiški taupymo eksperimentai – nuo Graikijos iki Jungtinės Karalystės – baugina jei ne ekonomine žala, tai rinkėjų nuovargiu, kurį gali sukelti išlaidų mažinimas. Turėdami omenyje šią karčią patirtį, politikai jau dabar kelia klausimus apie mokesčių (turto arba pajamų) didinimą – net jeigu tai taip pat gali pakenkti augimui.

Alternatyvos – didesnių skolų toleravimas, kaip daro Japonija, arba galbūt bandymas padidinti infliaciją, kuri jas sunaikintų (irgi savotiškas mokestis). Kai valstybės skolinimosi išlaidos yra rekordiškai žemos, toks požiūris gali atrodyti viliojantis, nes sąskaitos greitai kaupiasi. Skolos santykis euro zonoje ir Jungtinėje Karalystėje šiemet gali viršyti 100 proc.

„Yra labai nedaug paprastų arba politiškai patrauklių būdų tai spręsti, – pažymi Jamesas Athey, „Aberdeen Standard Investments“ pinigų valdytojas. – Geriausia būtų už skolą susimokėti augimu, kuris viršytų finansavimo kaštus. Deja, manau, kad tai pasiekti bus labai sudėtinga.“

Europos vyriausybėms skubiai didinant skolinimąsi kaip pagalbą ekonomikoms, regiono taupymo patirtis kursto diskusijas apie tai, kaip tvarkytis su skolomis. Kai 2010 m. Graikijoje šis vaistas buvo kišamas per jėgą, Tarptautinis valiutos fondas padarė išvadą, kad viešiesiems finansams ir augimui jis atnešė daugiau žalos nei naudos.

Jungtinėje Karalystėje, kurios 2010 m. deficitas taip pat buvo išsipūtęs iki graikiško lygio, buvusio ministro pirmininko Davido Camerono įvestas taupymo režimas sutapo su niekinio augimo metais. Net nesvarbu, ar tai įvyko po išlaidų mažinimo: situacija pakurstė nepasitenkinimą, kuris prisidėjo prie D. Camerono politinio žlugimo, kai šalis nubalsavo už pasitraukimą iš Europos Sąjungos.

„Europos vyriausybės susirūpino skolų augimu ir perėjo prie fiskalinio taupymo, greičiausiai pernelyg sulėtindamos atsigavimą“, – teigia buvęs TVF vyriausiasis ekonomistas Olivier Blanchard’as.

Mokesčių planai

Jungtinės Karalystės kancleris Rishi Sunakas kelis kartus atsisakė komentuoti, kaip planuoja mažinti įsiskolinimą, tik pasakydamas, kad teikia pirmenybę savaiminiam šalies išlipimui iš skolų. Ministras pirmininkas Borisas Johnsonas atmetė grįžimą prie taupymo režimo.

Vokietijos finansų ministras Olafas Scholzas ketina pradėti tvarkytis su skolom 2023 m. „Šiai dienai neplanuojame didinti nei mokesčių, nei rinkliavų“, – pabrėžė A. Merkel.

Prancūzija, pasak finansų ministro Bruno Le Maire'o, pasikliaus ekonomikos augimu, o manyti, kad skolas galima grąžinti padidinus mokesčius, būtų „pernelyg paprasta“.

Ispanijoje socialistas ministras pirmininkas Pedro Sanchezas ketina įgyvendinti planus padidinti mokesčius sandoriams ir didžiosioms interneto kompanijoms, tokioms kaip „Google“.

Italijos finansų ministras Roberto Gualtieri balandžio 28 d. įstatymų leidėjams pareiškė, kad bus įgyvendinama „mažinimo strategija, suderinama su socialinės įtraukties ir aplinkos tvarumo tikslais“.

Italija pratinasi gyventi įprastu ritmu
Foto: Zuma Press / Scanpix

Viena iš Europoje vykstančių diskusijų yra apie tai, ar atsigavus ekonomikai neturėtų pakilti ir mokesčiai. Šveicarijos socialdemokratai nori didesnių pajamų mokesčių, Jungtinės Karalystės žiniasklaidoje taip pat netrūksta spekuliacijų dėl galimo mokesčių augimo.

Kitas argumentas susijęs su turto mokesčiais. Mažumos partneris Ispanijos koalicijoje kaip tik ruošia tokį pasiūlymą, o Prancūzijos, kurios vyriausybė neseniai sumažino turto mokestį, ekonomistas Thomas Piketty tvirtina, kad istoriškai tokios priemonės yra geriausias būdas sumažinti susikaupusią valstybės skolą.

Prancūzijos biudžeto ministras Geraldas Darmaninas netgi ragina atgaivinti dar septintajame dešimtmetyje Charles’io de Gaulle'io sukurtus mechanizmus, skirtus paskirstyti darbuotojams daugiau kapitalo ir pelno, šitaip padedant jiems įgyti daugiau įtakos ir perkamosios galios.

Londono ekonomikos mokyklos profesorius Camille'is Landais siūlo visoje Europoje įvesti ribotos trukmės turto mokestį.

„Jei kyla švelnaus viešųjų finansų subalansavimo poreikis, tai turi būti atlikta sąžiningai ir iš esmės nukreipta į tuos asmenis, kurie geriausiai pajėgs tai atlaikyti“, – teigia C. Landais.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel buvo priversta paneigti bet kokius mokesčių didinimo planus, o Prancūzijos finansų ministras Bruno Le Maire’as pabrėžė nenorįs savo šalyje vėl taikyti turto rinkliavos. J. Athey sako, kad tokios reakcijos yra visai suprantamos.

„Idėja didinti mokesčius, kurie netrukdo augimui, yra sunkiai priimtina“, – teigia jis.

Krizė taip pat gali vėl pakurstyti raginimus keisti mąstymą – bent jau euro zonoje, kurios pinigų sąjungoje yra įtvirtintos Vokietijos nustatytos deficito ir skolos ribos. Japonijoje ir JAV didesnės skolos yra paimamos ilgesniam laikui, o vyriausybės stabilizuoja išlaidas ir apriboja skolinimosi procesą per ekonomikos augimą, patogiai perkeldamos dalį naštos ir ateities politikų kartoms.

Padėti vyriausybėms kontroliuoti skolų kaštus – centrinių bankų užduotis. Jų obligacijų kaupimas iš esmės sumažino susirūpinimą dėl sparčiai didėjančių skolinimosi išlaidų, kokios dominavo šio amžiaus antrojo dešimtmečio pradžioje, ir suteikė pagrindą viešiesiems finansams pradėti taisytis.

„Vienintelė logiška išeitis iš per didelio įsiskolinimo ar susikaupusių skolų yra didesnė ekonominė dinamika, – šį mėnesį sakė DIW Vokietijos ekonomikos tyrimų instituto prezidentas Marcelis Fratzscheris. – Tai pamoka, kurią išmokome po pasaulinės finansų krizės.“

Centriniai bankai taip pat gali susidurti su vyriausybių spaudimu kuo ilgiau išlaikyti laisvą monetarinę politiką, toleruojant infliaciją, kuri mažina vyriausybės skolų vertę – tai taktika, padėjusi Jungtinei Karalystei suvaldyti savo skolas po Antrojo pasaulinio karo.

Infliacija, kurios nuo pat finansų krizės laukė monetarinė valdžia, pakenktų santaupoms ir kai kurioms šalims sukeltų skaudžius prisiminimus – pvz., primintų situaciją ketvirtojo dešimtmečio Vokietijoje ir aštuntojo dešimtmečio Jungtinėje Karalystėje. M. Fratzscheris teigia, kad kaip skolos mažinimo politika, ji yra „žalinga“.

O kas, jei skolos tiesiog neįmanoma suvaldyti? Williamas White’as, vyresnysis C.D. Howe instituto Toronte darbuotojas ir buvęs Tarptautinių atsiskaitymų banko vyriausiasis ekonomistas sako, kad tai visiškai įmanoma.

„Kaupdami skolą einame neteisingu keliu, – teigia jis. – Reikėtų daug rimčiau pamąstyti apie tvarkingą skolos restruktūrizavimą.“