Vienas finansų ministerijos Romoje senbuvis prisimena kolegą, kilus chaosui nagrinėjusį terminus „bankrotas“ ir „žlugusi valstybė“ ir niršusį dėl Europos sąjungininkių, ypač Vokietijos, abejingumo.

Ekonomikai išgyvenant dar vieną sukrėtimą dėl koronaviruso karantino, prisiminimai apie rinkos sąmyšį iškyla drauge su senomis nuoskaudomis. Nors Italijai galiausiai pavyko atsistoti ant kojų ir tapti viena iš euro zonos steigėjų, abipusiai kaltinimai dingo tik iš paviršiaus – kaip ir skeptikų, tokių kaip milijardierius G. Sorosas ir Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas, abejonės, jog tik laiko klausimas, kada netobula skirtingų ekonomikų sąjunga galiausiai subyrės.

Nors tie, kurie tikėjosi euro zonos iširimo, ilgą laiką nieko nepešė, pakrikę Italijos finansai dar kartą grąžino šį klausimą Europos investuotojams. „Juodosios gulbės“ situacija neabejotinai pakurstys staigius rinkos proveržius, kurie galėtų atnešti ir naujų galimybių: 2013 m., kai buvo svarstomas „Grexit“, Graikijos obligacijos atnešė beveik 50 proc. grąžą.

„Yra tik dvi galimybės: arba sąjunga laikui bėgant suartės, arba subyrės“, – pažymi Markas Dowdingas, „BlueBay Asset Management“ vyriausiasis investuotojas. Jis pridėjo Italijos skolą praėjusį mėnesį, tikėdamasis, kad paskutiniai likę pirkėjai iš Europos centrinio banko suteiks politiniams lyderiams pakankamai laiko ir erdvės apsispręsti.

ECB suteikė Italijai galimybę palankiomis sąlygomis grąžinti jos milžinišką 2,4 trilijonų eurų skolą. Nors draudimo nuo įsipareigojimų nevykdymo kaštai kovo mėnesį pakilo iki aukščiausio lygio nuo 2013 m., 10 metų trukmės obligacijų pajamingumas vis dar yra mažesnis nei 2 proc. 2011 m. jis buvo didesnis nei 7 proc. Vyriausybė trečiadienį vėl judins rinką, bandydama parduoti iki 9 milijardų eurų vertės obligacijų.

Dar vienas skirtumas nuo 2011 m. yra tas, kad politinė situacija dabar žymiai sudėtingesnė. Kitaip nei Graikija, Italija turi vieną reikšmingą svertą: remiantis Italijos banko duomenimis, užsienio investuotojams priklauso daugiau kaip 700 milijardų eurų vertės obligacijos, arba trečdalis visų šalies obligacijų. Mažiausios problemos pakaktų, kad per pasaulines finansų rinkas ir nusilpusią Europos bankų sistemą nuvilnytų šoko bangos.

Foto: AP / Scanpix

Niekam Romoje praėjusią savaitę nebuvo būtina išgirsti Europos Komisijos perspėjimo, kad viruso sukelta recesija bus tokia sunki, jog gali kilti pavojus euro zonos vienybei. Kaip ir jo pirmtakai 1992 m., Italijos ministras pirmininkas Giuseppe Conte jautėsi paliktas savo sąjungininkų likimo valiai dar pačioje pandemijos pradžioje, kai Prancūzija ir Vokietija ignoravo Italijos pagalbos šauksmą. Italijos opozicijos lyderis Matteo Salvini reiškia palaikymą tiems, kurie reikalauja referendumo dėl pasitraukimo iš euro zonos – tai liudija augantį Italijos nusivylimą euru.

Nesutarimai tapo akivaizdūs praėjusią savaitę, kai euro zonos finansų vadovai patvirtino susitarimą teikti ypač pigias paskolas per savo gelbėjimo fondą – be jokių varginančių sąlygų. Vis dėlto Italijos populistinės opozicijos tvirtinimas, kad tokios paskolos sumenkintų šalies suverenitetą, daro jas politiškai toksiškomis – net jei jos padėtų daugiau sutaupyti. Kartu su Prancūzija ir Ispanija Italija ragino bloką apsvarstyti bendros skolos išleidimą, bet joms pasipriešino Vokietija, Nyderlandai ir Austrija.

Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas antradienį paleido ugnį, siūlydamas Italijai nekąsti ištiestos pagalbos rankos. „Jie nesugebės susitvarkyti su šia situacija be ES ir tokių šalių kaip Austrija pagalbos“, – „Bloomberg TV“ interviu sakė 33-ejų metų kancleris.

Šį mėnesį įsikišo ir Vokietijos teisėjai, kvestionuodami ECB obligacijų pirkimo teisėtumą. Šią tradiciją įvedė buvęs Italijos banko vadovas Mario Draghi, Graikijos krizės metu pakurstęs precedento neturintį ECB aktyvizmą.

„Vėl iškyla seni nesutarimai, vėl išlenda seni įsijautrinimai, – pastebi „Aviva Plc“ vyresnysis ekonomistas Stewartas Robertsonas. – Krizės metu ECB buvo Europos integracijos atrama, užtikrinanti euro zonos išlikimą. Dabar matome, kad ECB vėl per daug ant savęs užsikrovė.“

Iš pradžių M. Draghi vokiečiai priėmė išskėstomis rankomis. Plačiausiai skaitomas šalies laikraštis „Bild Zeitung“ 2012 m. pradžioje įteikė jam XIX a. prūsišką šalmą su bokšteliu, paskelbdamas jį Vokietijos garbės piliečiu. Tačiau neilgai trukus italas sulaukė atkirčio. Laikraštis išvadino jo planą apsaugoti eurą perkant obligacijas „juoda diena“ valiutai.

Mario Draghi

„Matėme slaptą Europos monetarinės politikos romanizavimą“, tačiau dabar vokiečių konservatoriai fiskalinėje politikoje nubrėžė raudoną liniją, sako Kolumbijos universiteto ekonomikos istorikas Adamas Tooze'as.

Vokietijai dar nepriėmus sprendimo dėl ECB, itališkos skolos pirkimo rizika buvo per didelė, teigia „Union Bancaire Privee“ ekonomistas Patrice Gautry, svarstydamas blogiausias galimas pasekmes. „Drąsus sprendimas būtų Italijai ir kitoms „Viduržemio klubo“ šalims atsiskirti nuo euro zonos ir įvesti kitokias, laisvesnes skolinimosi taisykles, – sako jis. – Apie tai buvo kalbama dar per Graikijos krizę.“

Nicola Mai, obligacijų jėgainės „Pacific Investment Management Co.“ pinigų valdytojas, teigia, kad istorija yra sąjungos pusėje. Jis jaučiasi pakankamai užtikrintas, kad įsigytų daugiau Italijos skolos nei kiti – akcijų prekeivių žargonu, „antsvorį“. „Kas kartą ištikus krizei euro zona reaguoja pavėluotai, nes ji nori pirmiau pamatyti skausmą, o tik tada suteikti pagalbą. Bet galiausiai ji vis tiek padeda“, – sako ispanas.

Vis dėlto „euro zonos vidutinės trukmės integralumo rizika ir toliau išlieka“, priduria jis. „Negalime atmesti galimybės, kad kažkas nesusiklostys, nors iš esmės žvelgiame optimistiškai.“

Ekonominė ir politinė praraja tarp šiaurės ir pietų ir toliau plečiasi, o pandemija pakišo Italiją po ekonominiu didinamuoju stiklu: nors numatomas biudžeto deficitas bus didesnis nei 1992-aisiais, paskutinės devalvacijos metais, niekas nesikabinėja prie išlaidų, skirtų atgaivinti ekonomiką, kuri ištisus dešimtmečius vos kruta. Europos Komisija prognozuoja, kad bendras vidaus produktas šiemet susitrauks 9,5 proc., po 4,7 proc. nuosmukio pirmąjį ketvirtį, kuris buvo sunkiausias nuo 1995 m., kai nuosmukių serija tik prasidėjo. Tai gali išpūsti jau ir taip didžiulę Italijos skolą iki daugiau kaip 150 proc. BVP.

„Roma privalo skirti lėšų, kad išvengtų gilios ekonominės krizės“, – teigia Davidas Powellas, „Bloomberg Economics“ vyresnysis euro zonos ekonomistas.