37-erių metų moteris priklauso pastoviam emigracijos į Vakarus srautui, prasidėjusiam po to, kai buvęs komunistinis žemyno kontingentas įstojo į Europos Sąjungą. Atidarius sienas, gydytojai, inžinieriai ir statybininkai galėjo pasiieškoti didesnių atlyginimų svetur, išvengdami korupcijos ir prastos sveikatos priežiūros savo tėvynėse. Permaina pasitarnavo turtingesnėms šalims, kovojančioms su visuomenės senėjimu, tačiau migrantų tėvynėms tapo vis sunkiau užpildyti darbo vietas.
Virusas kone per vieną naktį apsuko didžiąją migrantų srautų dalį į priešingą pusę: šiuo metu Rytų Europos šalyse fiksuojamas darbuotojų perteklius. Kyla klausimas, ar jie pasiliks tėvynėje. Nors atlyginimai dar vis nepasivijo Vakarų, regione nuo COVID-19 nukentėjo kur kas mažiau gyventojų nei Vakarų Europoje, o Rumunijos, Ukrainos ir Serbijos vyriausybės nori žūtbūt išsaugoti bent kelis sugrįžusiuosius. Tokie žmonės kaip M. Danaila, galimas daiktas, niekur nebeišvyks.
„Nenoriu grįžti į Italiją, nes gyventi tarp nepažįstamų yra sunku, – prisipažino ji. – Pažiūrėsiu, kaip viskas klostysis per ateinančius kelis mėnesius. Jei man pavyktų įsidarbinti čia, būtų puiku.“
Šiuo metu ieškotis darbo nelengva, nes pastarųjų metų Rytų Europos bumas, panašu, virsta giliausiu nuosmukiu nuo Geležinės uždangos griūties. Tačiau nepaisant nedarbo rekordų, jo lygis žemesnis nei Italijoje ar Ispanijoje.
Rumunija (kuri nuo įstojimo į ES 2007 m. prarado mažiausiai 4 milijonus piliečių, daugiau nei bet kuri kita valstybė narė) tikisi, kad bent trečdalis sugrįžusiųjų aktyviai ieškosis darbo ir galės padėti per ateinančius metus pakelti energetiką, žemės ūkį ir pramonę. Jiems skirta speciali iniciatyva: 40 000 eurų dotacija ūkiui pradėti.
„Vyriausybės prioritetas – išlaikyti šiuos žmones, ir mes tai padarysime per investicijas, sukurdami naujų darbo vietų, – sakė finansų ministras Florinas Citu. – Prieš krizę daugelis kompanijų skundėsi, kad negali rasti darbuotojų. Pagaliau darbo jėga yra čia – ir mes turime ją remti.“
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis seniai svajojo parvilioti tuos, kurie išvyko iš šalies po to, kai 2017 m. ES įvedė bevizį režimą. Vien Lenkijoje prieš prasidedant krizei dirbo 1 milijonas ukrainiečių.
Nors ukrainiečiai neskubėjo namo taip, kaip rumunai, Ukrainos centrinis bankas apskaičiavo, kad karantino metu sugrįžo apie 300 000 žmonių – 10 proc. visų migrantų. Viena programa jiems siūlo pigias paskolas verslui pradėti. Kelių atnaujinimo projektas pasiūlys net 170 000 darbo vietų.
Kompanijos, norinčios užpildyti ukrainiečiais sezonines pozicijas Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje ir Vokietijoje, taip pat susiduria su sunkumais. Jos privalo pateikti ne trumpesnį nei trijų mėnesių sveikatos draudimą ir kontraktus.
Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučicas sako, kad per pandemiją namo sugrįžo apie 400 000 darbuotojų, dauguma praradę laikiną darbą ir socialinį bei sveikatos draudimą. Tai atitinka 6 proc. populiacijos ir penktadalį darbo jėgos. Pareigūnai ragina juos imtis darbo žemės ūkyje.
„Dauguma išvyks“
Ne visos Rytų Europos šalys stebėjo didelį sugrįžėlių antplūdį. Lenkai, kurie sudaro didžiausią užsieniečių grupę Jungtinėje Karalystėje, yra gerai įsikūrę ir niekur neketina vykti. Panašiai ir su Baltijos regionu, kuris nuo Sovietų Sąjungos žlugimo buvo vienas labiausiai paveiktų masinės migracijos.
O tie, kurie visgi sugrįžo, tai padarė dėl įvairiausių priežasčių – pvz., norėdami aplankyti šeimą per Velykas. Vienas pavyzdys – Bulgarija. Nors nuo vasario mėnesio į tėvynę sugrįžo 360 000 piliečių, 285 000 iš jų vėl išvyko. Vėliau šiais metais bus gauti duomenys apie perlaidas (kurios 2019 m. Ukrainoje siekė 12 milijardų dolerių) – jie padės susidaryti aiškesnį vaizdą.
„Per trumpą laiką tai turės įtakos didesnėms socialinėms valstybės išlaidoms, nes ekonomika nesugebės absorbuoti visų atvykusių, – teigė „UniCredit Bank AG“ ekonomistas Danas Bucsa. – Labai tikėtina, kad dauguma vėl išvyks, vos tik situacija nurims.“
Rumunija, kaip ir dauguma šalių, vis dar jaudinasi dėl viruso, nes nukentėjo nuo jo labiau nei kitos rytinės ES narės. Bet jei pareigūnai rastų laiko ir išteklių padėti tokiems žmonėms kaip M. Danaila, tai galėtų išeiti į naudą, kai tik ekonomika įveiks nuosmukį.
„Turiu 12 metų sūnų, labiausiai dėl jo ir noriu pasilikti, – sakė ji. – Būti toli nuo jo buvo pats sunkiausias dalykas, kokį kada nors dariau, bet kai pažiūriu į jo turimus daiktus – kompiuterį, drabužius, viską, ko jam reikia – suprantu, kad gaudama atlyginimą Rumunijoje niekada nebūčiau galėjusi viso to įpirkti. Žmonės kalba, kad Rumunijoje viskas pasikeitė. Pažiūrėsiu.“
