Vyriausybėms mėginant susitarti dėl bendrų fiskalinių veiksmų, ECB prezidentė Christine Lagarde su kolegomis paskatino pažeidžiamų šalių obligacijų pirkimą, ramindama investuotojus, susirūpinusius dėl kovos su pandemija išlaidų.
Tokia strategija kompensuoja euro zonos fiskalinės vienybės ar bendrai leidžiamų obligacijų trūkumą, pasidalijant skolą per centrinį banką. Ji užkerta kelią nekontroliuojamoms skolinimosi išlaidoms ypatingai įsiskolinusiose šalyse, tokiose kaip Italija.
Tačiau taip pat tai reiškia prielaidą, kad euro zonoje infliacija nespartės. Tik nedaugelis ekonomistų prognozuoja, kad tai galėtų įvykti artimiausiu metu, atsižvelgiant į recesijos gylį. Tačiau kai tai įvyks, ECB turės apsvarstyti galimybę atšaukti paskatas, net jei silpnesnės ekonomikos nepajėgs grąžinti didesnių skolų, potencialiai pakurstydamos dar vieną krizę.
„ECB darosi vis labiau politizuotas, kadangi turto įsigijimas vis labiau trina ribas tarp fiskalinės ir monetarinės politikos, – teigia Anatolis Annenkovas, Londono „Societe Generale“ ekonomistas. – Kadangi obligacijų rinkos pratęsia skolų tvarumo įvertinimą pasibaigus šiems metams, kyla didelė rizika, kad ECB turės ir toliau padengti svyruojančių politikų sumanymų kaštus.“
Centrinio banko poziciją krizės metu kol kas patvirtina finansų rinkų elgsena. Italijos obligacijų, kurios po 2012 m. skolų krizės buvo pradėjusios augti, pajamingumas sumažėjo.
Ekonomistai teigia, kad ECB 750 milijardų eurų pandemijos obligacijų pirkimo programa vėliau šiais metais turės būti pastiprinta dar maždaug 500 milijardų eurų.
Daug kas priklausys nuo to, ką sutars vyriausybės per susitikimą gegužės 6 d. Ženklai rodo, kad tokios šalys kaip Vokietija ir Nyderlandai priešinsis bet kokioms subsidijoms, skirtoms labiausiai nukentėjusioms šalims, reikalaudamos, kad pagalbą sudarytų paskolos, kurios vėliau turės būti grąžintos.
„Goldman Sachs“ jau dabar kelia klausimus apie skolų tvarumą pietų Europoje. Vyriausiasis Europos ekonomistas Jaris Stehnas prognozuoja, kad Italijos skolos viršys 160 proc. BVP, o Ispanijai ir Prancūzijai taip pat gresia pavojus, jei skolinimosi išlaidos išaugs.
Kol kas tai atrodo kaip tolima perspektyva, nes infliacija dar prieš pandemiją metų metus nesiekė ECB išsikelto tikslo, o dabar yra dar labiau spaudžiama žemyn. Buvęs Tarptautinio valiutos fondo vyriausiasis ekonomistas Olivier Blanchard'as praėjusią savaitę pareiškė, kad spartaus kainų augimo tikimybė yra nepaprastai maža, ypač euro zonoje, „tačiau nėra lygi visiškam nuliui“.
Japonijos, kurioje valstybės skola yra daugiau nei dvigubai didesnė už BVP, patirtis rodo, kad kiekybinis palengvinimas gali metų metus išlaikyti žemas palūkanų normas. Euro zonai sunkumų kelia tai, kad, skirtingai nuo Japonijos, ji turi žongliruoti devyniolikos valstybių politiniais sprendimais – o kai kurios iš jų nė už ką nesutinka prisiimti atsakomybės už svetimas skolas.
Tai problema, kuri persekioja bloką nuo pat jo gimimo prieš du dešimtmečius, ir kuri verčia ECB vėl ir vėl imtis veiksmų krizėms spręsti. Iki 2020 m. pabaigos jo turimos obligacijos iš viso sieks beveik 4 trilijonus eurų, o tai tolygu maždaug trečdaliui BVP.
Jei infliacija vis dėlto pradės augti, ECB vis tiek turės galimybių apsisaugoti nuo skolų krizės.
Kai kurie ekonomistai, įskaitant O. Blanchard'ą, pasiūlė apsvarstyti galimybę padidinti infliacijos tikslą nuo dabartinio „mažiau, bet apytikriai 2 proc.“. Keli ECB pareigūnai jau atmetė šią idėją, tačiau ji dar bus nagrinėjama šiuo metu atidėtoje Ch. Lagarde strateginėje apžvalgoje.
2012 m., vadovaujant tuometiniam prezidentui Mario Draghi, ECB sukūrė įrankį neribotam atskirų šalių obligacijų pirkimui. Jis niekada nebuvo panaudotas – iš esmės dėl to, kad šalies vyriausybė turėtų sutikti su pasiūlytomis ekonominėmis sąlygomis, tačiau jam pritarė kai kurie politikai Italijoje.
Vykdydamas skubią pirkimo programą šiais metais, ECB nutarė išbraukti taisyklę, kiek kiekvienos šalies skolos jis gali įsigyti. „Citigroup“ atstovas Arnaud Mares'as, buvęs M. Draghi patarėjas, pasiūlė atsisakyti platesnių gairių, kurios diktuoja obligacijų pirkimo pasiskirstymą bloke, kad būtų galima lengviau sutelkti pirkimo pajėgas ten, kur jų labiausiai reikia.
Dėl tokių žingsnių ECB gali sulaukti kaltinimų, kad pažeidžia įstatymus finansuodamas vyriausybes. Jis jau susidūrė su daugybe teisinių iššūkių, o pats svarbiausias – Vokietijos konstitucinio teismo sprendimas dėl QE programos, pradėtos įgyvendinti 2015 m. – bus paskelbtas kitą savaitę.
Tačiau Ch. Lagarde požiūriu tai yra rizika, kurios institucija nori nenori privalo imtis, kol laukia politikų veiksmų.
„Panašu, kad yra laikomasi nuostatos, jog tikslas pateisina priemones, – teigia Londono „Jefferies“ vyresnysis Europos ekonomistas Marchelas Alexandrovichius. – ECB žino, kad nesiimant nieko daugiau gresia fragmentacija, ir galiausiai euras atsidurs ant žlugimo slenksčio – taigi jiems nebepavyks vykdyti savo įgaliojimų.“
Ką sako „Bloomberg“ ekonomistai…
„Sparčiai kyla pavojus, kad vyriausybės padarys per mažai, arba kad parama nepasieks tų, kuriems jos reikia. Jei daugės bankrotų ir atleidimų iš darbo, ši recesija bus panašesnė į tas, kurios vyko anksčiau, tik bus dar didesnė.“ – Jamie Rushas, Maeva Cousin ir Davidas Powellas.
