Technologijų žinovas savo bunkerio niekada nenaudojo ir nepajėgė atsiminti, kaip jį atrakinti, pasakoja Teksase įsikūrusio „Rising S Co.“ generalinis direktorius Gary Lynchas.
„Jis norėjo, kad primintume durų kodą, klausinėjo apie elektrą ir karšto vandens šildytuvą bei tai, ar jam nereikėtų įsirengti papildomų vandens ir oro filtrų“, – sako G. Lynchas.
Verslininkas vadovauja kompanijai, įsikūrusiai San Fransisko įlankos rajone, tačiau pats gyvena Niujorke, kuris sparčiai tampa pasauliniu koronaviruso epicentru.
„Jis išvyko į Naująją Zelandiją, kad išvengtų viso to, kas dedasi Niujorke, – teigia G. Lynchas, atsisakęs išduoti bunkerio savininką pavardę. – Ir, kiek man žinoma, jis vis dar ten.“
Naujoji Zelandija jau daugelį metų figūruoja turtingų amerikiečių pasaulio pabaigos išgyvenimo planuose: tarkim, jei kokia nors žudikė bacila paralyžiuotų visą pasaulį. Pačiame žemės pakraštyje esančioje, daugiau nei 1600 kilometrų nuo pietinės Australijos pakrantės nutolusioje Naujojoje Zelandijoje gyvena apie 4,9 mln. žmonių – maždaug penkis kartus mažiau nei Niujorke. Švari žalia sala garsėja savo gamtos grožiu, atsipūtusiais politikais ir aukščiausios kokybės gydymo įstaigomis.
Pastarosiomis savaitėmis šalis buvo giriama už savo atsaką į pandemiją. Ji anksti įsivedė keturių savaičių karantiną ir šiandien gali pasigirti daugiau pasveikusių, nei sergančių atvejų. Nuo koronaviruso čia mirė tik 12 žmonių. JAV mirčių skaičius siekia daugiau nei 39 000, o tai reiškia, kad šalyje mirčių skaičius vienam gyventojui yra maždaug 50 kartų didesnis.
Požeminių slėptuvių pasaulinis tinklas „Vivos“ jau įrengė 300 žmonių talpinantį bunkerį Pietų saloje, į šiaurę nuo Kraistčerčo, sakė Robertas Vicino, Kalifornijoje įsikūrusios kompanijos steigėjas. Praėjusią savaitę jis sulaukė dviejų skambučių iš perspektyvių klientų, ketinančių saloje pasistatyti papildomus bunkerius. Pasak jo, JAV dvi dešimtys šeimų jau persikėlė į 5000 žmonių talpinančią „Vivos“ slėptuvę Pietų Dakotoje, kur užima bunkerį buvusioje karinėje bazėje, dydžiu prilygstančioje maždaug trims ketvirčiams Manhatano. „Vivos“ taip pat įkūrė 80 žmonių bunkerį Indianoje ir dabar stato 1000 žmonių slėptuvę Vokietijoje.
„Rising S Co.“ per pastaruosius kelerius metus Naujojoje Zelandijoje pastatė apie 10 privačių bunkerių. Tokios slėptuvės, sveriančios apie 150 tonų, vidutinė kaina siekia 3 milijonus dolerių, tačiau ji gali nesunkiai siekti ir 8 milijonus, jei norima papildomų funkcijų, tokių kaip prabangūs vonios kambariai, žaidimų kambariai, šaudyklos, sporto salės, teatrai ir ligoninės lovos.
Kai kurie Silicio slėnio gyventojai plintant pandemijai jau ryžosi persikelti į Naująją Zelandiją. Kovo 12 d. Mihai Dinulescu nusprendė mesti pradėtą kriptovaliutos startuolį ir vynioti meškeres į tolimą šalį. „Bijojau, kad veikti reikia dabar arba niekada, nes maniau, kad jie gali pradėti uždarinėti sienas, – pasakoja 34-erių metų M. Dinulescu. – Mane apėmė jausmas, kad negalime gaišti.“
M. Dinulescu susikrovė krepšius ir paliko savo baldus, televizorių, paveikslus ir kitus daiktus draugams. Harvardo universiteto absolventas nusipirko ankstyviausio įmanomo skrydžio bilietus ir po 12 valandų su žmona jau lipo į rytinį lėktuvą, skrendantį Oklando kryptimi. San Fransiske „visa tarptautinė oro uosto dalis buvo tuščia, išskyrus tą vieną skrydį į Naująją Zelandiją, – pasakoja M. Dinulescu. – Tuo metu, kai kiti lėktuvai jau skraidė pustuščiai, šiame absoliučiai visos vietos buvo išpirktos.“
Po keturių dienų Naujoji Zelandija uždarė savo sienas užsienio keliautojams, taigi tai galėjo sužlugdyti kai kurių pabėgėlių planus. M. Dinulescu teigė palaikęs ryšį su maždaug dešimčia žmonių Naujojoje Zelandijoje, kurie suspėjo išskristi prieš sienų uždarymą, tačiau „daugelis mano pažįstamų rizikos kapitalo žmonių laiku nesusigriebė, – pasakoja M. Dinulescu. – Ir dabar jie nebegali čia patekti.“ Visgi paskelbus apie sienų uždarymą vietos spauda pranešė apie tai, kad šalyje padaugėjo privačių lėktuvų nusileidimų.
M. Dinulescu dabar dirba „Ao Air“ – nedideliam startuoliui, kuris kuria oro filtravimo kaukes, galinčias konkuruoti su N95. Jo steigėjas naujazelandietis Danas Bowdenas teigia, kad nuo pandemijos pradžios sulaukė užklausų iš keliolikos JAV technologijų pramonės darbuotojų, tačiau į šiuos prašymus jis reaguoja atsargiai.
„Kai kurie žmonės yra išsigandę ir rašo mums tik todėl, kad nori vizos“, – teigia D. Bowdenas. Vienas potencialus JAV investuotojas net pasidomėjo, ar galėtų pretenduoti į būstą Naujojoje Zelandijoje, jei investuotų į startuolį. Tiesą sakant, Naujoji Zelandija iš tiesų siūlo trejus metus galiojančią „investuotojo vizą“ – už maždaug 6 milijonus dolerių.
Dabartiniai kelionių apribojimai papildo 2018 m. rugpjūtį išleistą įsakymą, draudžiantį užsieniečiams pirkti kivių namus, iš dalies reaguojant į tai, kaip godžiai amerikiečiai supirkinėja Naujosios Zelandijos nekilnojamąjį turtą. Tai tapo galvos skausmu prabangaus nekilnojamojo turto agentui Grahamui Wallui, kuris teigia pastarosiomis savaitėmis sulaukęs kokio pustuzinio skambučių iš turtingų amerikiečių, kurie viliasi įsigyti saloje nekilnojamojo turto.
„Jie visi kartojo, kad šiuo metu pati saugiausia vieta jiems atrodo Naujoji Zelandija, – sakė jis. – Tokia teorija gyvavo dar prieš COVID-19.“
Kai kuriems Šiaurės Amerikos turtuoliams visgi pavyko įsigyti saloje nekilnojamojo turto. Tarp jų – rizikos draudimo fondų pionierius Julianas Robertsonas, Holivudo filmų režisierius Jamesas Cameronas ir „PayPal Holdings Inc.“ įkūrėjas Peteris Thielis, kuriam Naujojoje Zelandijoje priklauso du dvarai, viename iš kurių pro langus veriasi vaizdas į snieguotus kalnus ir yra įrengtas seifo kambarys.
Nors M. Dinulescu gyvena ne dvare, jis neketina grįžti į Silicio slėnį tol, kol nepraeis pandemija. Šiuo metu jiedu su žmona tūno Vaihekės saloje, dviejų aukštų ir trijų miegamųjų name su vaizdu į vandenyną už 2400 dolerių per mėnesį – daugiau nei trečdaliu pigiau nei mokėjo už dviejų miegamųjų butą San Fransiske.
Pora pasirinko Vaihekę, salą su maždaug 9000 gyventojų, dėl artumo su kitais elitiniais rezidentais. „Naujosios Zelandijos Hamptonais“ vadinamoje saloje yra įsikūrę legendiniai dvarai ir pasaulinės klasės vyno daryklos. Seras Grahamas Henry, buvęs „All Blacks“ regbio komandos treneris, taip pat turi čia namą, kaip ir pakuočių magnatas Graeme'as Hartas.
„Jei atvirai, mes medžiojome milijardierius, – prisipažįsta M. Dinulescu. – Norėjome išsiaiškinti, kur gyvena visi kiti Silicio slėnio žmonės.“ Kol kas jis sako nesutikęs nė vieno technologijų elito atstovo: „Visi sėdi saviizoliacijoje.“
Perrinas Molloy, vietinis statybininkas, gyvenantis saloje nuo 11-os metų, Vaihekę vadina „milijardierių žaidimų aikštele“. P. Molloy dažnai kviečiamas ką nors pataisyti salos rūmuose, kurių daugelis stovi tušti beveik ištisus metus. „Šie namai yra numatyti kaip prieglobstis milijardieriams, kai jiems reikia pabėgti nuo to, kas dedasi likusiame pasaulyje“, – sako jis.
Vaihekėje įprasta, kad statybininkai nežino namų savininkų, kuriems dirba, tapatybės, sako P. Molloy, o „pasaulio pabaigos“ renovacijos yra ganėtinai įprastos. Vienas iš P. Molloy kolegų privačioje įlankoje padėjo pastatyti 12 milijonų dolerių kainavusį namą, kurio pamatų planuose buvo pažymėtas „oro tunelis“, kuriame lengvai tilptų vienas šalia kito žengiantys keturi žmonės. „Visiškai akivaizdu, kad tai buvo rūsyje įrengtas pabėgimo tunelis“, – teigia jis.
Tikėtina, kad virusas dar labiau pakurstys pasirengimo katastrofoms pramonę Naujojoje Zelandijoje ir už jos ribų. „Akivaizdu, kad koronavirusas priverčia žmones suvokti, kokie mes visi esame pažeidžiami, tačiau iš tikrųjų žmonėms rūpi pasekmės, – sako „Vivos“ įkūrėjas R. Vicino, kuris mano, jog turtingieji baiminasi, kad ekonominis kolapsas ar visuotinė depresija gali privesti prie sukilimų prieš viršutinį 1 proc. – Jie bijo, kad jiems teks ginti savo namus, kai pasirodys plėšikų ar marodierių gaujos.“
Samas Altmanas, buvęs Silicio slėnio startuolių inkubatoriaus „Y Combinator“ prezidentas ir „OpenAI“ generalinis direktorius, padėjo sustiprinti Naujosios Zelandijos atokvėpio salos reputaciją. Jis jau anksčiau yra sakęs „New Yorker“, kad pandemijos atveju planuoja pabėgti ten kartu su P. Thieliu. Tačiau praėjusią savaitę interviu jis pasakė: „Tai labai graži vieta, bet aš nepažįstu nieko, kas būtų pabėgęs į Naująją Zelandiją.“ Kai kurie jo kolegos verslininkai išvyko į Napos slėnį, tačiau S. Altmanas teigia negirdėjęs, kad kas nors bėgtų į užsienį dėl viruso.
Pats S. Altmanas pandemijos metu glaudžiasi savo bute San Fransiske. Kaip ir dauguma kitų šiuo metu, jis auginasi barzdą ir žiūri „Tiger King“ per „Netflix“.
