Po Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pareiškimų, esą ši krizė yra beprecedentė, politikos formuotojai iš pirmaujančių ekonomikų sutarė praėjusią savaitę dėl eilės iniciatyvų, skirtų padėti besvystančioms rinkoms ir skurdžioms šalims atremti koronaviruso šoką, įskaitant ir dar neregėtą skolų išmokėjimo pristabdymą. Tačiau kritikai kaltina Didįjį dvidešimtuką (G20) dėl nesugebėjimo pritaikyti visuotinį paramos mechanizmą, kurį jie naudoja savo šalims padėti, visam likusiam pasauliui.

„Turėjau kuklių lūkesčių, kuriuos jie smarkiai nuvylė, – sakė buvęs JAV iždo sekretorius Lawrence‘as Summersas. – Pasauliui lieka tik trupiniai nuo stalo.“

Ant kortos pastatyta daug. Baikšti G20 reakcija gali nustumti pasaulį prie, buvusio TVF vyriausiojo ekonomisto Mairce‘o Obstefeldo žodžiais, „ligos rezervuarų“ ir sutrikdyti visaverčiam atsigavimui - tiek turtingose, tiek mažiau pasiturinčiose šalyse – po giliausio nuosmukio nuo Didžiosios depresijos laikų.

Daugiau nei šimtas iš 189 TVF narių-šalių paprašė pagalbos, – neregėtas mastas. Fondas jau padvigubino savo prieinamą spartaus skolinimo fondą iki 100 mlrd. dolerių paklausai patenkinti, tačiau TVF tvirtina, kad besiformuojančios rinkos turi išleisti bent 2,5 trln. dolerių. Jų pačių išteklių tokiai sumai padengti neužteks, todėl joms būtina žymi pagalba.

Negalima būtų teigti, kad TVF ir Pasaulio bankas (PB) per penktadienį pasibaigusias pavasarines sesijas nieko nepasiekė. Be G20 susitarimo laikinai palengvinti skolos naštą skurdžiausioms pasaulio šalims – pirmą kartą įtraukiant Kiniją kaip kreditorę, – fondas išplėtė prieigą prie skubios pagalbos išteklių ir inicijavo naują trumpalaikę likvidumo liniją, skirtą palengvinti prieigą prie dolerių.

Pasaulio bankas, savo ruožtu, siekia „skirti iki 160 mlrd. dolerių per artimiausius penkiolika mėnesių“, sumą, kuri padėtų besivystančioms šalims įveikti sveikatos ir ekonominę krizę, praėjusį penktadienį sakė prezidentas Davidas Malpassas.

Pasak kai kurių analitikų, iniciatyvose, sutartose per internetu vykusius pasitarimus, trūksta vieno svarbaus komponento: naujos Tarptautinio valiutos fondo specialiųjų skolinimosi teisių (angl. Special Drawing Rights, SDR) emisijos, – rezervinių banko aktyvų, bazukos, skirtos paskatinti pasaulinį likvidumą.

TVF pastarąjį kartą to griebėsi 2009 metais, kai išleido papildomų SDR vienetų, kurių vertė siekė 250 mlrd. JAV dolerių, kad sušvelnintų pinigų trūkumą per finansinę krizę. Tokiam žingsniui pritaria Fondo vadovybė ir kai kurios Europos šalys, tačiau tam reikia 85 proc. TVF vykdomosios valdybos, kurią sudaro 24 nariai, balsų, o pasiūlytą 500 mlrd. dolerių vertės SDR skyrimą blokavo vienas iš didžiausių TVF akcininkų: Jungtinės Valstijos.

JAV iždo sekretorius Stevenas Munchinas sakė, kad D. Trumpo administracija priešinasi planui, nes atsargos šalims skirstomos proporcingai jų turimoms TVF akcijoms su balsavimo teise. Tai reiškia, kad 70 proc. teks G20 šalims, kurioms nereikia pagalbos, ir tik 3 proc. – skurdžiausioms besivystančioms valstybėms.

TVF šiuo metu ieško būdų, kaip perkelti atsargas iš turtingų šalių, kurias šios gavo per ankstesnes emisijas, neturtingoms šalims. Viena iš galimybių būtų ta, jeigu turtingos šalys paaukotų atsargas Skurdo mažinimo ir augimo fondui.

„Nenormalūs laikai“

Jungtinės Valstijos pritaria subsidijoms, susijusioms su naujų SDR kūrimu“, bet Adamas Posenas, Petersono tarptautinės ekonomikos instituto prezidentas, sako, kad subsidijos ir SDR emisija nėra nesuderinami.

„Dabar nenormalus metas, – sakė buvęs Anglijos centrinio banko politikos formuotojas. – Tikrai nepersūdytume, jeigu pasitelktume ir subsidijas, ir SDR“.

Jis taip pat kritikavo G20, esą šis konkrečiai nepažadėjo vengti apribojimų medicininės įrangos bei gyvybiškai svarbių maisto prekių prekybai. Ir tai vėl kontrastuoja 2009 metų strategijai, kai didžiosios šalys susitarė vengti tam tikrų protekcionistinių žingsnių, tokių kaip tarifų įstatymas „The Smoot-Hawley Tariff Act“, kuris apsunkino Didžiąją depresiją.

„Šalių pasirinkimas uždaryti savo sienas ir neišleisti už jų savo gaminių rodo glaudžiausią sąsają su tam tikra nacionalistine filosofija, atgaivinusia „Smoot-Hawley“ prekybos mirties spiralę“, - sakė L. Summersas, Harvardo universiteto profesorius, rašantis straipsnius naujienų agentūrai „Bloomberg“.

Anot buvusio JAV iždo pareigūno Brado Setserio, besivystančių rinkų su žemomis pajamomis ekonomikos greičiausiai susiduria su dar didesniu sukrėtimu nei 2008-2009 metais, tačiau dabartinė tarptautinės politikos formuotojų reakcija kol kas daug kuklesnė.

Tai nėra vienintelis dalykas, kurio Didžiajam dvidešimtukui nepavyksta išspręsti. Kritikai tvirtina, kad kai kurie žingsniai, kuriuos žengė G20, nepateisino lūkesčių. Skolų grąžinimo stabdymas skurdžiausioms pasaulio šalims galioja tik iki metų pabaigos, nors G20 ir sakė esąs atviras derybos dėl termino pratęsimo.

20 mlrd. JAV dolerių

Anot Saudo Arabijos finansų ministro ir G20 pirmininko Mohamedo Al-Jadaano, moratoriumas apima vyriausybinį kreditą, siekiantį apie 20 mlrd. JAV dolerių pagalbos. Į šį kontekstą nepatenka Pasaulio banko ir kitų daugiašalių plėtros institucijų išduodamos paskolos ar privataus sektoriaus skiriamas finansavimas. Tarptautinių finansų instituto vertinimu, skurdžiausios pasaulio šalys turi apie 140 mlrd. dolerių bendrų valstybinių skolinių įsipareigojimų, kuruos turi padengti iki metų pabaigos, įskaitant 10 mlrd. dolerių užsienio valiuta. Tokie paskaičiavimai apima visas skolos rūšis: tiek vidaus, tiek užsienio, tiek trumpalaikes, tiek ilgalaikes, tiek privatiems, tiek valstybiniams kreditoriams.

Institutas – pasaulinė prekybos asociacija, traktuojanti didžiausius pasaulio bankus ir finansines institucijas kaip nares, – teigia norintis prisijungti prie laikino skolų grąžinimo stabdymo, numatyto vargingoms šalims, iniciatyvos. Bėda ta, kad nemaža dalis privačių kreditorių šiame kontekste lieka už borto.

Vilčių teikiantis žingsnis

„Man trūko didesnės G20 lyderystės organizuojant procesą“, susijusį su privačių kreditorių parama skolų naštai mažinti, sakė profesorius M. Obstfeldas, šiuo metu dirbantis Kalifornijos universitete (Berklyje), kartu pridurdamas, kad grupės pastangos – „daug vilčių teikiantis pirmasis žingsnis“.

Pasak M Obstfeldo, skolų grąžinimo moratoriumas turi būti pratęstas ir pasibaigus 2020 metams ir išplėstas, įtraukiant kitas, turtingesnes, bet smarkiai įsiskolinusias šalis. Pasaulio banko plėtros komitetas paragino banką ir TVF ieškoti būdų, kaip būtų galima sušvelninti fiskalinį stresą šalims su vidutinėmis pajamomis, apsvarstant kiekvieną atvejį atskirai.

Vertindamas ateities perspektyvas, L. Summersas pareiškė, kad požiūris, kurio laikosi Jungtinės Valstijos, gali turėti „didžiulių padarinių filosofinei kovai“, vykstančiai tarp Vakarų liberalizmo ir Azijos autoritarizmo.

Kinijai teikiant pagalbą kitoms pasaulio šalims, „pasaulinis šykštumas iš JAV pusės ir institucijų, kurias jos sukūrė, gali būti ilgai prisimenamas“, sakė jis, kartu pridurdamas, kad Pekino parama gali galiausiai būti įvertinta kaip „savanaudiška ir ne itin veiksminga.“

„Ant kortos pastatyta labai daug, – pareiškė A. Posenas, nevengdamas konfrontacijos su G20. – Jeigu jie tik galėtų sutelkti bendras savo pastangas bei veiksmus, galima būtų pasiekti tikslų, kurių įgyvendinimas didžia dalimi nulemtų, kiek gyvybių bus prarasta ir kaip greitai mes visi atsigausime.“