Šiandien daugelio verslovių pajamos kone nyksta, dėl to jas ištinka rimta grynųjų pinigų krizė. Įmonės sulaukia įvairių pasiūlymų, kaip jos galėtų pritraukti lėšų, kol dar nėra priverstos atsisakyti darbuotojų ir galiausiai užsidaryti. Vienas iš tokių pasiūlymų yra išsireikalauti iš Europos investicijų banko (EIB) - Europos Sąjungos paskolų padalinio, – kad šis suteiktų žemyno įmonėms gyvybiškai svarbią likvidumo paramą, tai yra tiesioginį, didelio masto finansavimą nulinėmis palūkanomis, kuris suteiktų įmonėms galimybę įvykdyti savo pradelstus skolinius įsipareigojimus, kartu pasitelkiant atsarginį Europos centrinio banko (ECB) finansavimą.
Toks žingsnis sveikintinas, kryptis pasirinkta teisinga, tačiau vien jo nepakaks. Jis palaiko pacientui gyvybę, bet neleidžia jam pasveikti. Iš tiesų, kai likvidumas įmones pasiekia per paskolas, jos sustiprina savo atsvarą mainais į dar didesnį įsiskolinimą ir, savaime suprantama, įpareigojimų nevykdymo riziką, ribojančią jų galimybes investuoti ir augti. Augimas, kuris ir taip jau ilgą laiką yra žemas daugelyje euro zonos valstybių, ypač Italijoje, lėtės ir toliau, jeigu įmonių nuosavas kapitalas po krizės išseks, smarkiai padidėjus įsiskolinimui.
Tad iš kur tikėtis būtinos kapitalo injekcijos? Iš namų ūkių? Vargu. Jie ir taip smarkiai nukraujavo. Šalyse su įtemptu finansų balansu, tokiose kaip Italija, kapitalo injekcija mažai tikėtina ir iš valstybės; tam kliudo didelis, dar iki krizės fiksuotas valstybės įsiskolinimas kartu su smarkiai šoktelėjusiu deficitu.
Priešingai, kapitalo atkūrimas pasitelkus vyriausybinį finansavimą bus svarus fiskaliniu požiūriu stipriose Europos valstybėse, ypač Vokietijoje. Ten valstybė, kuri garsėja savo gera tvarka ir kuriai nebetaikomas ES valstybės pagalbos draudimas, imsis tokių ryžtingų priemonių kaip tvirtos kapitalo injekcijos vietos įmonėms ir tiesioginė nacionalizacija kai kuriuose pramonės sektoriuose.
Pokriziniu laikotarpiu pagal labiausiai tikėtiną scenarijų daugelis kapitalo stokojančių įmonių iš finansinio streso kamuojamų šalių susidurs su valstybinės paramos sustiprintų užsienio varžovų konkurencija, tad vargu ar galima tikėtis „vienodų konkurencijos sąlygų“, kurių ilgus dešimtmečius siekia ES konkurencijos institucijos. Įsiskolinusioms šalims toks fonas – tiesus kelias į tolesnį silpnumą ir nukrypimą nuo ES vidurkio pagal augimo tempus.
Be to, Europos bendrovės finansiniu požiūriu stipriose valstybėse galės pasinaudoti savo naujai įsigytu pranašumu, visų pirma dėl teisės į valstybinę paramą, ir konkuruoti agresyviau arba netgi perimti silpnesnius Europos varžovus, taip sutrikdydamos konkurenciją ne tik Europos produktų rinkose, bet ir kapitalo rinkose.
Ar yra kokia nors alternatyva šiam niūriam scenarijui, pranašaujančiam Europos svajonės pabaigą visais praktiniais aspektais? Mes matome tik vieną kelią į priekį – koordinuotą intervenciją Europos lygmenyje, sukuriant nuosavo kapitalo fondą Europos lygmeniu, finansuojamą EIB. Šiame fonde, garantuosiančiame naują kapitalą Europos įmonėms, galės dalyvauti ir ilgalaikiai investuotojai, tokie kaip pasaulinės turto valdymo įmonės, pensijų fondai ir valstybinai turto fondai. Be to, gali būti išleidžiamos labai ilgo termino obligacijos.
Labai svarbu įvesti griežtas taisykles, kuriomis remdamasis toks fondas nuspręstų, į kurias įmones investuoti pirmiausia. Visų pirma, jis turėtų finansuoti versloves, kurios iki „COVID-19“ krizės buvo pelningos ir augo, ne tas, kurios iki tol buvo kamuojamos finansinių sunkumų. Antra, fondas turėtų finansuoti tik tas bendroves, kurios iki tol nėra gavusios valstybinės paramos, nes tokio fondo tikslas atkurti kapitalo injekcijų pusiausvyrą tarp vyriausybių remiamų įmonių ir įmonių, kurios negauna valstybės paramos. Trečia, finansuojamos bendrovės negalės kurį laiką skirstyti dividendų ar perpirkti savo akcijas, taip siekiant, kad kapitalo injekcijos skatintų naujas investicijas, užuot sudarydamos sąlygas esantiems akcininkams pasipelnyti. Ketvirta, šių įmonių vadovybės atlyginimai būtų įšaldyti ties ikikriziniu lygiu, tarkim, trejiems metams. Penkta, fondas būtų valdomas valdytojų, nepriklausomai nuo nacionalinių vyriausybių, ir jis negalėtų įsigyti kontrolinio akcijų paketų tų bendrovių, į kurias investuoja, idant netaptų savo paties griūties šaltiniu.
Ekonominiu požiūriu tokio fondo sukūrimas grindžiamas tuo, kad jis leistų Europos įmonėms investuoti ir konkuruoti tik remiantis savo pelningumu, neatsižvelgiant į savo atitinkamų valstybių finansines galimybes.
Fondas, kurį siūlome, būtų ambicingiausias ir toliaregiškiausias mechanizmas, užtikrinantis rizikų dalijimąsi, kuris šiandien – labiau nei bet kada – paaiškina tikrąją buvimo Europos projekte priežastį. Dar niekad nebuvo taip akivaizdu, kad bendra gerovė priklauso nuo visų suinteresuotų šalių atsakingo elgesio: išlaidos, kurias kiekviena šalis skiria kovai su virusu, riboja jo plitimą už šalies sienų ir dėl to pasitarnauja kitoms valstybėms. Panašiu rakursu vertintina ir situacija po krizės: didesnis augimas visose šalyse, ne tik keliose, bus naudingas visiems Europos piliečiams. Tai vienintelis būdas, kaip išsaugoti Europos svajonę.
