Kol kylančios rinkos ir besivystančios tautos susiduria su ekstremaliomis sveikatos situacijomis, griūvančia paklausa ir grynųjų pinigų trūkumu, pasaulio ekonomikos sargai per šios savaitės Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko vaizdo konferencijas privalo skubiai rasti būdą, kaip sušvelninti spaudimą.
„Tai bus lūžio momentas, – sakė buvęs TVF vyriausiasis ekonomistas Maury Obstfeldas. – Gali būti, kad šiuo metu susiduriame su didžiausia pasauline krize nuo pokario laikų.“
Jei Didžiojo dvidešimtuko grupė, kurios narės ėmėsi priemonių remti savo individualias ekonomikas, dabar nesugebės veikti išvien, tai gali lemti pasaulio „ligų rezervuarų“ atsiradimą ir paskatinti emigraciją iš skurstančių šalių „bibliniu mastu“, teigia M. Obstfeldas, šiuo metu Kalifornijos universiteto Berklyje profesorius.
Jei nebus imtasi ryžtingų veiksmų, tai gali atverti kelią skolų nevykdymui ir sukelti kliūtis stabiliam pasaulio ekonomikos atsigavimui. Dolerio augimas ypač skausmingas šalims, kurioms dabar tenka grąžinti doleriais pasiimtas paskolas, juo labiau, kad sumažėjo eksportas.
G-20 finansų ministrai ir centriniai bankai trečiadienį surengs vaizdo konferenciją. Jie planuoja svarstyti galimybę įšaldyti dvišalių vyriausybės paskolų grąžinimą mažas pajamas gaunančioms šalims, minėjo vienas su diskusijomis susipažinęs valdininkas.
Tai atitinka TVF vykdomosios direktorės Kristalinos Georgievos ir Pasaulio banko prezidento Davido Malpasso pasiūlytą planą. Kovo mėnesį Pasaulio bankas apskaičiavo, kad šiais metais už paskolas teks sumokėti 14 milijardų dolerių.
Nerimaujama, kad jei besivystančios rinkos užvilkins mokėjimus, „JAV ir pasaulinei ekonomikai tai reikštų veikiau U arba L formos atsigavimą“, pažymi Nathanas Sheetsas, buvęs JAV Iždo pareigūnas, dabar – „PGIM Fixed Income“ vyriausiasis ekonomistas.
Nors JAV, Europa ir Japonija atsuko monetarinius ir biudžetinius čiaupus kovai su COVID-19 ir jo ekonominiais padariniais, daugeliui besivystančių šalių tai padaryti tiesiog nėra galimybių.
„Morgan Stanley“ ekonomistai prognozuoja, kad besivystančios rinkos, išskyrus Kiniją, per šį ketvirtį susitrauks 4,1 proc. Tai daugiau, nei 3,1 proc. per 2009 m. pirmojo ketvirčio nuosmukį, kai pasaulis pastarąjį kartą išgyveno rimtą krizę, nors mažiau, nei numatoma turtingesnių šalių ekonomikose. Balandžio 3 d. ataskaitoje jie taip pat apskaičiavo, kad didžiausias augimo tempas minėtų ekonomikų atsigavimo metu bus 6 proc. antrąjį 2021 m. ketvirtį, palyginti su 7,7 proc. tuo pat metu 2010-aisiais.
Ši problema dar aktualesnė pačiose skurdžiausiose šalyse, kur dauguma gyventojų nė negali praktikuoti socialinio atsiribojimo ir reguliaraus rankų plovimo, kuris tapo įprastas turtingose šalyse.
Tokios aplinkybės leidžia TVF svarstyti, kad kylančioms rinkoms ir besivystančioms šalims prireiks trilijonų dolerių išorinio finansavimo kovai su virusu. Tik dalį šios sumos jos sugebės padengti pačios, taigi liks šimtų milijardų dolerių spragos. Pusė 189 tarptautinės paskolų organizacijos narių jau dabar tikisi iš jos pagalbos.
K. Georgieva bando sutelkti pasaulį vieningam paramos demonstravimui per fondo pusmečio susitikimą, kuris prasideda antradienį kaip virtualus susirinkimas (vietoje įprasto pavasarinio susibūrimo Vašingtone).
„Šiandien susiduriame su neeiline krize, – pabrėžė K. Georgieva savo balandžio 9 d. kalboje. – Veiksmai, kurių imsimės dabar, nulems mūsų atsigavimo greitį ir stiprumą.“
Vis dėlto lieka neatsakytas klausimas, ar fondas turi pakankamai lėšų kovai su krize, ypač jei ji užsitęstų.
Nors TVF tvirtina, kad turi trilijoną dolerių karo meto atsargų, Tedas Trumanas iš Petersono tarptautinės ekonomikos instituto apskaičiavo, kad, atsižvelgiant į esamus įsipareigojimus ir kitus veiksnius, maksimali skolintina suma būtų 787 milijardai dolerių. Jis teigia, kad „TVF prireiks daugiau“ lėšų iš JAV ir likusių Didžiojo dvidešimtuko narių.
Problemą kelia ne tik turimų išteklių apimtis. Dar svarbiau – jų pobūdis.
Krizė atvėrė spragą pačiame pasaulio ekonomikos centre. Nėra galutinio skolintojo, galinčio išgelbėti ir suteikti likvidumą, kurio reikalaujama finansinės katastrofos atveju.
Sutelktos lėšos
Remiantis Tarptautinių finansų instituto duomenimis, per pirmąjį ketvirtį iš kylančių rinkų investuotojai gavo apytikriai 62 milijardus dolerių, arba dvigubai daugiau nei pasaulinės finansų krizės metu.
Nors esama požymių, kad spaudimas mažėja – tarkim, Indonezija praėjusią savaitę pardavė 4,3 milijardus dolerių obligacijų, kad padėtų finansuoti viruso šalinimo priemones, – pinigų srautai iš kylančių rinkų gali atsinaujinti, jei smūgis jų augimui taps akivaizdesnis, teigia TFI analitikai.
Federalinė rezervų sistema bando bent iš dalies užpildyti tuštumą, įskaitant naujas likvidumo apsikeitimo doleriais linijas su Brazilija, Pietų Korėja ir Meksika. N. Sheetsas teigia, kad tą patį reikėtų padaryti su Indija, Indonezija ir Čile.
TVF taip pat turėtų padidinti savo veiklą ir būti pasirengęs atidėti į šalį savo tradicines nuostatas, kai susiduria su į bėdą patekusiomis šalimis, už finansinę paramą nereikalaudamas ekonominių reformų.
„Šis šokas yra iš esmės egzogeninis, – sakė buvęs JAV Iždo pareigūnas Markas Sobelis, dabar tęsiantis veiklą ekonominės politikos ir centrinės bankininkystės idėjų kalvėje „Official Monetary and Financial Institutions Forum“. – TVF turėtų šiek tiek persikalibruoti, kad galėtų suteikti savo nariams kur kas liberalesnį ir greitesnį likvidumą.“
Panašu, kad fondas bando tai ir padaryti.
Jis svarsto trumpalaikių paskolų galimybę, kuri suteiktų valstybėms grynųjų pinigų, taip pat kitus finansavimo variantus, tokius kaip didesnis rezervinio turto panaudojimas. Šių žingsnių įgyvendinimui dar turėtų pritarti turtingosios šalys.
Buvęs TVF pareigūnas Taimuras Baigas teigia, kad TVF suaktyvėjimas sukeltų tam tikrų problemų: daugelis valstybių nemėgsta kreiptis į šią organizaciją, nes bijo užsidirbti į bėdą pakliuvusios šalies stigmą.
Mokėjimų pauzė
„Naudojimasis TVF ištekliais turi stigmos elementą ir tebėra laikomas paskutine krizės ištiktos šalies išeitimi“, – teigia T. Baigas, kuris dabar yra Singapūro „DBS Bank“ vyriausiasis ekonomistas.
Kai kurioms kylančioms ekonomikoms, susiduriančioms su mokėjimų balanso iššūkiais, „tikslingesnė“ valiutą stabilizuojanti priemonė būtų pasinaudojimas apsikeitimo linijomis arba atpirkimo susitarimais, kaip padarė Indonezija, sakė T. Baigas, svarstantis, kodėl TVF nesiūlo šių galimybių.
Per 2008–2009 m. krizę G-20 kartu parengė bendrą veiksmų planą.
Šį kartą susivienyti sunkiau, nes tarp grupės narių vyksta konfliktai: JAV ir Kinija nesutaria dėl prekybos, Saudo Arabija ir Rusija – dėl naftos, Jungtinė Karalystė ir Europos Sąjunga – dėl „Brexit“.
TFI prezidentas Timas Adamsas sako, kad vis dėlto tokia proga G-20 vertėtų atidėti nesutarimus į šalį.
Į šios savaitės susirinkimus „bus dedamas didžiulis dėmesys ir didžiuliai lūkesčiai“, teigia jis. „Jei jie nebus pateisinti, tai gali pakenkti rinkoms ir pasitikėjimui.“
