Bloko lyderiai jų paprašė iki šios savaitės galo pateikti pasiūlymų rinkinį, skirtą sušvelninti koronaviruso ekonominį poveikį. Antradienį ministrai bandys pasiekti bendrą sutarimą per vaizdo konferenciją.

Tikėtina, kad jie susitars dėl priemonių rinkinio, verto daugiau nei pusės trilijono eurų, kurį lyderiai galėtų pasirašyti vėliau šią savaitę. Nacionalinės fiskalinės priemonės jau siekia 3 proc. Europos Sąjungos BVP, o likvidumo garantijos – 18 proc. bloko produkcijos. Europos centrinis bankas taip pat pradėjo precedento neturinčius obligacijų pirkimus, galinčius tapti didžiausiu ekonominio gelbėjimo paketu, kokį Europos žemynas regėjo taikos metu.

Štai, apie ką bus kalbamasi ir kokia tikimybė, kad dėl to bus susitarta.

Gelbėjimo fondas

Per paskutinį kovo 24 d. posėdį finansų vadovai pasiekė „bendrą sutarimą“ dėl euro zonos gelbėjimo fondo panaudojimo, suteikiant visoms bloko narėms iki 2 proc. produkcijos vertės kredito linijas. Esant išskirtinėms aplinkybėms šią sumą išimties tvarka būtų galima viršyti.

Tai turėtų sumažinti euro zonos valstybių skolinimosi išlaidas, o jei prireiktų paskolų, jos būtų suteiktos labai greitai. Pravėrus ESM 410 milijardų eurų karo iždą būtų galima padėti ECB įsigyti didžiulius kiekius valstybinių obligacijų per tiesioginių piniginių operacijų programą.

Pradinė kliūtis buvo šių kredito linijų teikimo sąlygos, tačiau dabar artėjama prie susitarimo, pagal kurį sąlygos būtų sumažintos iki minimumo – šalims tereikės įrodyti, kad pinigai bus naudojami viruso poveikiui spręsti. Nors dauguma šalių yra atsidūrusios panašioje situacijoje, kai kurios, pavyzdžiui, Austrija ir Nyderlandai, teigia, kad vidutinės trukmės laikotarpiu reikėtų įtraukti ir tam tikras valstybių fiskalinės būklės sąlygas.

Ispanija ir Italija paragino visas šalis kreiptis dėl kredito linijos, kad būtų sumažinta tariama stigmatizacija dėl finansinės pagalbos prašymo. Tačiau labiausiai tikėtina, kad pagalbos prašys tik tie, kuriems jos tikrai reikia.

Viešasis investicijų bankas

Vienas iš mažiausiai kontroversiškų pasiūlymų – paneuropietiško garantijų fondo, kurį valdytų Europos investicijų bankas, sukūrimas. Remiantis ES diplomatų išplatintais ir „Bloomberg“ matytais dokumentais, fondas sieks užtikrinti, kad bet kokio dydžio funkcionuojančioms įmonėms būtų suteiktas likvidumas, kurio joms reikia norint išgyventi sparčiai augančią krizę.

Fondas disponuos 25 milijardais eurų, kuriuos proporcingai surinks ES valstybės narės – taigi didžiausios ekonomikos, kaip antai Vokietija, turės duoti daugiau. Remiantis ES diplomatų išplatintu Prancūzijos pranešimu, toks fondas galėtų mobilizuoti daugiau kaip 200 milijardų eurų. Prancūzija taip pat nori, kad valstybės narės finansuotų EIB – didžiausios pasaulyje daugiašalės finansinės įstaigos – kapitalo padidinimą.

EIB panaudojimui vyriausybės plačiai pritaria. Tikimasi, kad jį palaikys ir ministrai, nors galutinės pinigų sumos dar nenustatytos.

Nedarbo programa

Europos Komisija pasiūlė iki 100 milijardų eurų paskolų programą šalims, karantino metu susiduriančioms su didėjančiu bedarbių skaičiumi. Pagal šį planą, pavadintą SURE, ES vyriausybės galėtų prašyti finansinės paramos, jei „nuo 2020 m. vasario 1 d. staiga ir smarkiai padidėtų viešosios išlaidos dėl nacionalinių priemonių, tiesiogiai susijusių su trumpalaikėmis darbo schemomis“ (dėl koronaviruso protrūkio).

Pagal šį planą ES turėtų pritraukti pinigų tarptautinėse rinkose remdamasi valstybių narių garantijomis.

Manoma, kad ministrai dėl plano dar diskutuos, tačiau plačiai tikimasi sulaukti jų palaikymo.

Gelbėjimo fondas, ir vėl

ES pareigūnai taip pat svarsto papildomą skolinimo programą, finansuojamą gelbėjimo fondo.

Remiantis praėjusią savaitę ES diplomatų aptartais plano projektais, ši priemonė suteiktų būtinųjų išlaidų finansavimą stichinių nelaimių, įskaitant pandemijas, atveju, ir galėtų būti naudojama kartu su kredito linijomis. Paskolos būtų suteikiamos 12 mėnesių laikotarpiui, tačiau galėtų būti naudojamos tik reagavimui į ekstremalias situacijas finansuoti.

Visa turima suma būtų lygi 80 milijardų eurų, o paskolos būtų suteikiamos iki penkerių metų laikotarpiui (lyginant su 10 metų termino kredito linijomis). Kadangi stiprėja sutarimas dėl kredito linijų, mažai tikėtina, kad šis instrumentas pateks į priemonių rinkinį.

Bendros obligacijos

Vienuolika euro zonos valstybių siūlo išleisti bendras obligacijas, kuriomis būtų finansuojamos ekonomikos atgaivinimo pastangos. Toks instrumentas palengvintų spaudimą ypač įsiskolinusioms šalims, kaip antai Italija, ir, mažesniu mastu, Ispanija bei Prancūzija, ir sumažintų neigiamo obligacijų investuotojų atsako riziką.

Tokios šalys kaip Vokietija ir Nyderlandai nuo seno priešinasi bendros emisijos idėjai. Jos tvirtina, kad tai problemos neišspręs, ir nenori užkibti ant kabliuko, leisdamos lėšas skurdesniuose pietuose.

Nors aptariami vertybiniai popieriai kelia politinių nesutarimų, jie galėtų padėti įveikti vieną didžiausių ES kliuvinių: paskatinti didesnę finansinę integraciją ir rizikos pasidalijimą žemyne. ESM vadovas Klausas Reglingas perspėjo, kad įsteigti naują bendrų obligacijų instituciją gali užtrukti iki trejų metų, todėl būtų geriau pasitelkti jau esamą instituciją, tokią kaip Europos Komisija, Europos investicijų bankas ar pats gelbėjimo fondas.

Mažai tikėtina, kad finansų ministrai šiuo metu susitars dėl paramos tokiam instrumentui. Kol kas diskutuojama apie tai, ar jų pareiškime apskritai bus užsimenama apie tokią ateities galimybę. Kai kurios šalys pasiūlymui priešinasi vien dėl terminijos, o kitos atsisako dalyvauti, nebent bus svarstoma koronaobligacijų galimybė.

Prancūziškas planas

Bandydama panaikinti atotrūkį, Prancūzija pasiūlė laikiną ekonomikos atkūrimo fondą. Prancūzai patikino nekalbantys apie koronaobligacijas, tačiau jų pasiūlymas apimtų „bendrą skolos instrumentų išleidimą, siekiant suvienodinti krizės kaštus“.

Fondas egzistuotų nuo penkerių iki dešimties metų, valdomas Europos Komisijos, ir finansuotų programas, skirtas ekonomikai pastiprinti. Remiantis „Bloomberg“ matytu pasiūlymu, tokia skola galėtų būti grąžinta per specialų solidarumo mokestį arba iš ES biudžeto.

Planas kol kas nedetalizuotas – nėra aišku, apie kokius pinigus kalbama ir kas juos gautų, – nes prancūzai jį siūlo kaip idėją ir nenori, kad jis iš karto būtų atmestas.

Olandiškas planas

Sulaukę kritikos dėl nesolidarumo su labiausiai nukentėjusiomis šalimis, olandai atkišo savotišką alyvos šakelę ir pasiūlė įkurti 20 milijardų eurų skubios pagalbos fondą.

Remiantis kitu „Bloomberg“ matytu pranešimu, fondas būtų naudojamas tik skubiai pagalbai kovojant su pandemija, o ne kokioms nors platesnėms ekonominėms priemonėms, ir būtų finansuojamas iš valstybių narių įnašų.

Nors planas siūlytų tiesiogines dotacijas, o ne paskolas, jis yra visai mažytis, lyginant su tuo, kas bus reikalinga Europos ekonomikai atkurti, todėl mažai tikėtina, kad jis pradžiugins pietų valstybes, raginančias bloką solidarizuotis.

ES biudžeto planas

Bloko ekonominės reakcijos į protrūkį dalimi taps ilgalaikis ES biudžetas.

Biudžetas yra pagrindinė tiesioginių fiskalinių pervedimų iš turtingesnių valstybių narių skurdesnėms priemonė. Tačiau dėl septynerių metų laikotarpiui nustatytos apytikriai 1 proc. ES BVP viršutinės ribos ir to, kad didžioji lėšų dalis skiriama ūkininkams bei infrastruktūros projektams, jis neturi galimybių kovoti su recesija, ypač tokia sunkia, kuri šiuo metu gresia ES.

Dabartinis biudžetas baigsis šiais metais, o likusios lėšos, kurios galėtų būti išleistos arba panaudotos kaip garantija išduodant naujas skolas, yra ribotos, sako pareigūnai. Tačiau kitas septynerių metų planas, dėl kurio reikės susitarti per ateinančius mėnesius, daugiausia bus skirtas padėti blokui atsigauti po dabartinės krizės.

Pasak kelių informuotų diplomatų, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charlesas Michelis pasiūlė ateinančius vienerius ar dvejus metus sutarti dėl specialaus išplėstinio biudžeto. Idėja yra padidinti ES leidžiamąją galią, bet apriboti laiką, kad pasiūlymas būtų patrauklesnis šiaurinėms šalims.

Vargu ar šią savaitę bus daug diskutuojama apie biudžetą, tačiau jis galėtų būti įtrauktas į platesnį priemonių rinkinį, kurį finansų vadovai siūlys savo lyderiams.