Vingiuota kelionė iš Londono atskleidžia karčią ekonominę tiesą

Tomas Mathew dažnai keliauja iš savo namų Londone į pramoninį parką šiaurinio anglų miesto Berio pakraštyje, kur šeimos verslas skirsto sumuštinius bei užkandžius mokykloms ir ligoninėms.

Pirmuosius 259 kilometrus iki gretimo Mančesterio miesto jis nuvažiuoja traukiniu per kiek daugiau nei dvi valandas. Paprastai ten yra ir bevielis interneto ryšys WiFi, tad jis dar spėja pakeliui atlikti vieną kitą darbelį. Kelionė bus dar greitesnė, kai bus užbaigta daug ginčų sukėlusi nauja greitaeigių traukinių geležinkelio linija, nors to galima tikėtis tik po dviejų dešimtmečių.

Tada 33-jų metų T. Mathew pradeda visiškai kitą kelionę, – kelionę, kuri išryškina esminę ekonomikos negalią: silpniausią produktyvumą nuo Pramonės revoliucijos laikų. Tai vienas iš iššūkių, su kuriuo susiduria šalies vyriausybė, Jungtinei Karalystei (JK) pasitraukus iš Europos Sąjungos, be to, situaciją apsunkina ir koronaviruso protrūkis.

Kitas dešimtis kilometrų T. Mathew įveikia taksi arba tramvajumi ir autobusu, – tam gali prireikti dar valandos. Prasta infrastruktūra trukdo bendrovei pasisamdyti darbuotojų, nes nuvažiuoti į darbą laiku daugeliui tampa tiesiog neįmanoma misija. Tarkim, vienas darbuotojas, kad nuvažiuotų iš miesto maždaug 50 kilometrų automobiliu ar traukiniu, gali užtrukti daugiau nei dvi valandas. Pristatyti prekes laiku reguliariai trukdo spūstys keliuose.

„Visi, regis, kaip apsėsti dėl milžiniškų projektų, kai iš tiesų iškyla kitas klausimas: ar jie galėtų daugiau pasukti galvą, kokį poveikį ekonomikai daro tokio dydžio verslovės kaip mūsų, – sako T. Mathew. – Jeigu sugebėsite pagerinti tokių įmonių produktyvumą, jūs pagerinsite ir visos šalies produktyvumą.“

Tas faktas, kad britai tai pačiai ekonominei naudai išgauti skiria daugiau laiko nei bet kuri išsivysčiusi tauta, kelia didžiausią iššūkį vyriausybei, siekiančiai, kad jų šalis, pasitraukusi iš Europos Sąjungos, taptų ekonominės veiklos jėgaine – nepriklausomai nuo to, ar pavyktų pasiekti prekybinį susitarimą su bloku ar ne.

Silpnas produktyvumas – tai ta žiojinti skylė, kuri daugiau nei trečdaliu sulėtina ekonominį augimą ir neleidžia bendrovėms pasivyti kitas šalis pagal gamybos efektyvumą. Vyriausybės užduotį apsunkina ir milžiniškas skirtumas tarp Londono ir kitų vietovių, esančių per valandą atstumu į šiaurę nuo sostinės.

Vasario 29 dienos Nacionalinio statistikos biuro (NSB) ataskaita parodė, kad per valandą darbo Londone pagaminama 44 proc. didesnė bendra vertė ekonomikai nei bet kur šiaurės vakarinėje dalyje, arba net 76 proc. didesnė nei Mančesterio metropolinėje zonoje, kuriai priklauso ir Beris. Produktyvumas ten mažesnis nei jis buvo 1994 metais.

Tikslas „sulyginti“ šalį tapo tikra premjero Boriso Johnsono mantra po to, kai, jam pažadėjus „įvykdyti „Brexit“, tiek daug rinkėjų iš šiaurinių regionų atsisakė savo tradicinių politikos krypčių ir perėjo į jo konservatorių partijos stovyklą per gruodį vykusius rinkimus.

Remiantis vyriausybės „Žaliosios knygos“ – projektų gairių – apžvalga, tikimasi, kad kitą savaitę paaiškėsiančiame biudžete bus numatyti milijardai svarų sterlingų infrastruktūros išlaidoms. Iždo kancleris Rishi Sunakas atkreips dėmesį ir į galimą naujausio pasaulinio galvos skausmo, koronaviruso, poveikį.

„Mes esame ties dešimtmečio sąstingio, kokį išgyveno Japonija, slenksčiu, ir jo neišvengsime, jei nesugebėsime pertvarkyti produktyvumo, – sako Tonis Dankeris, „Be the Business“, grupės, siekiančios pagerinti Jungtinės Karalystės konkurencingumą, vadovas. – Ekonomikoje trūksta to „paslaptingo padažo“, kuris pakurstytų augimą.“

Beris, kuriame gyvena 80 000 žmonių, yra vienas iš šiaurinių raudono mūro miestų, kuris aprėpia tiek Britanijos Viktorijos epochos klestėjimą, tiek dabartinius iššūkius. Geografiniu požiūriu, tai elitinė vieta, netoli Mančesterio, miesto, kuris ir nustatė Pramonės revoliucijos kontūrus. Geležinkeliai Beryje atsirado 19-ajame amžiuje, kaip ir tuometinio angliško gyvenimo skiriamasis ženklas, vietinis futbolo klubas.

Nors Beris yra vienas iš miestų, kuriam išties pasisekė – jis palaiko ryšį su centriniu Mančesteriu per miesto tramvajų tinklą, – po Antrojo pasaulinio karo miestas nukentėjo nuo finansavimo trūkumo, vietos pramonei išgyvenant nuosmukį. Vieninteliai traukiniai Barį šiuo metu pasiekiantys yra istoriniai garvežiai ir šilumvežiai, riedantys išsaugota istorine geležinkelio linija. Berio Futbolo klubas praėjusiais metais buvo išmestas iš futbolo lygos dėl finansinių sunkumų.

„Tai šalis, kuri atvėrė geležinkelius likusiam pasauliui, – gūžteli pečiais savanoris Johnas Hulme‘as, stovėdamas prie įėjimo į seną nebenaudojamą stotį, kurioje dabar eksponuojami praeityje naudoti garvežiai ir ženklai iš seniai apleistų traukinių stočių.

Vyriausybės išlaidų planuose numatyta skirti 100 mlrd. svarų sterlingų (128 mlrd. JAV dolerių) greitųjų geležinkelių linijai „High Speed 2“ (HS2) iš Londono, nors ji greičiausiai nepasieks Mančesterio anksčiau nei 2040-aisiais. Palyginimui, naujiems vietinių autobusų ir dviračių tinklams, kuriais siekiama sumažinti spūstis keliuose, numatyta tik 5 mlrd. svarų sterlingų. Siūlymui nutiesti iš rytų į šiaurės vakarus traukinių liniją, kuri padidintų traukinių greitį daugiau nei dvigubai palyginti su vidutiniu greičiu, dar turi būti pritarta.

Bet anot T. Mathew ir jo sesers bei verslo partnerės, Hannos Barlow, būtent tos smulkesnės, labiau į vietos rinką orientuotos iniciatyvos turėtų didesnį poveikį produktyvumui – arba, jų supratimu, našumui bei pelningumui.

Šeimos valdomas verslas, „Dunsters Farm Foodservice“, buvo sukurtas per daugiau nei šešiasdešimt metų iš jų senelio pieno pristatymo įmonės. Furgonai su prekėmis iš 1860 kvadratinių metrų ploto sandėlio turi pasiekti mokyklas, dar prieš tėvams atvežant savo vaikus, čia H. Barlow vėl įžvelgia alternatyvų trūkumą. Dirbama pamainomis nuo 4 val. ryto iki 11 val. vakaro, iš dalies atsižvelgiant į eismą keliuose.

„Pagal veikiančią šiaurinę archainę sistemą, visi tiesiog įšoka į savo automobilius, o tai atsiliepia ir mūsų pristatymams“, – sako T. Mathew.

Norėdami daugiau sutaupyti, jie susitelkė ties technologijomis, supaprastinančiomis visą procesą – užsakymai surenkami tiesiai iš sandėlio, o popieriniai sąrašai pakeičiami valdymo programine įranga. Tokia sistema akivaizdžiai sutrumpino laiką, kurį darbuotojai praleidžia vaikštinėdami po erdvias patalpas, kone 40 procentų, be to, leido jiems pasiekti virš 90 proc. tikslumo lygį, o tai, savo ruožtu, reiškia, daug mažiau papildomų pristatymų problemoms spręsti.

„Mes negalvojome apie produktyvumą, – sakė H. Barlow. – Galvojome, jog taip gaištamas laikas, švaistomi pinigai.“

Pramoninės strategijos tarybos, stebinčios vyriausybės pastangas gerinti produktyvumą ir algų augimą, atliktas tyrimas nustatė, kad vietoje taikomos politikos būtų efektyvesnės nei iš viršaus į apačią orientuota politika, didelių užmojų projektai.

Be to, būtina atsižvelgti ir į „Brexit“. Numatytos griežtesnės imigracijos taisyklės siekiant sustabdyti pigesnės darbo jėgos srautus iš Rytų Europos, ir vienas iš tikslų yra priversti bendroves investuoti į technologijas ir įrengimus, kurie galėtų sumažinti darbininkų poreikį.

Bet kol kas šalies ekonomika susiduria su didelėmis kliūtimis. Netikrumas dėl to, ar įvyks „Brexit“ – Jungtinė Karalystė galiausiai paliko ES sausio 31 dieną po trejų su puse metų trukusių ginčų, – suteikė pagrindo chaosui dėl prekybos derybų.

Šių metų sausį Anglijos centrinis bankas pareiškė, kad ribinis ekonominis augimas, negeneruojant infliacijos, šiuo metu siekia vos vieną procentą.

O kur dar koronaviruso protrūkio poveikis, kuris, anot Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), gali nusmukdyti pasaulio ekonomikos augimą šį ketvirtį.

„Įmonėms lengviau pagerinti produktyvumą, kai jų produkto paklausa kyla, bet ekonomikos sulėtėjimas reiškia, kad daugelis įmonių susiduria su vangia ar sumažėjusia paklausa“, – sako Johnas Youngas, vienas iš Anglijos centrinio banko tinklo šiaurės vakarų atstovų.

Be to, įvairiuose regionuose leidžiamos pinigų sumos skiriasi. Ekspertų grupės „Resolution Foundation“ ataskaitoje, paskelbtoje likus savaitei iki vyriausybės biudžeto paskelbimo, atkreipiamas dėmesys į didelius regioninių viešųjų investicijų skirtumus. Londono išlaidos vienam gyventojui, siekęs 1 456 svarus sterlingų 2018–2019 metų laikotarpiu, buvo 53 proc. didesnės nei šiaurės vakarų dalyje ir daugiau nei dvigubai didesnės nei Rytų Vidurio žemėse.

„Dunsters“ sandėlyje, esančiame Berio priemiestyje, T. Mathew ir H. Barlow ragino vyriausybę mažiau dėmesio skirti naujai greitaeigių traukinių jungčiai, o daugiau vadinamajai „programinei infrastruktūrai“, pavyzdžiui, geresniam plačiajuosčiam ryšiui.

„Ko gero, galima būtų pasiekti daug didesnio produktyvumo ir be HS2, bet visos fanfaros tenka jam, – sako ji. – Suteikite paramą žmonėms čia, vietoje.“