Bukareštas nuklotas netikėta, kad ir plona, sniego danga, bet situacijos tai nekeičia. „Šiomis valandomis, su sniegu ar be jo, eismas kone sustojęs, – tarstelėjo V. Mihajus, „Uber“ taksi vairuotojas. – Man trūksta žodžių pasakyti, kas vyksta.“
Praėjus trims dešimtmečiams po N. Ceausescu mirties, jo didybės manijos palikimas pavertė Bukareštą didžiausių spūsčių sostine Europos Sąjungoje per pastaruosius trejus metus. Miestas atsilieka mažiausiai dešimtmečiu nuo kitų didžiųjų Europos sostinių pagal aktualiausių problemų, – tokių kaip eismo spūstys ir tarša – sprendimą, ir susidaro įspūdis, jog niekas nė nenumano, ką dėl to daryti. Po visuomenės protestų miesto meras antradienį atsisakė planuoto mokesčio, kuriuo tikėtasi sumažinti automobilių srautus centre.
Niekur visame žemyne nebuvo tokio brutaliai chaotiško, diktatoriško miesto planavimo. Prie to netrukus prisidėjo ir didelė gyventojų meilė automobiliams, O kur dar statybų bumas ir plūstantys žmonių srautai į šalies ekonomikos centrą, ir štai jums – miestas, kuriame eismas kone paralyžiuotas.
Kasdieninės automobilių spūstys Bukarešto gatvėse iš kiekvieno vairuotojo per metus suryja devynias dienas ir vienuolika valandų, kas prilygsta laikui, per kurį pagrindinė Rumunijos automobilių eksportuotoja pagamina 15 600 automobilių. Tokia situacija didina verslovių, dirbančių prekių pristatymo, kurjerių bei taksi paslaugų srityje, išlaidas, o toks sostinės gyvenimas, kai didelę laiko dalį praleidžiama spūstyse, kenkia sveikatai ir atbaido investuotojus.
Anot Beatricės Mahler, miesto Pneumologijos instituto vadovės, vien kvėpavimo takų ligų, tokių kaip astma, Bukarešte per pastaruosius penkerius metus padaugėjo trigubai, ypač dėl eismo taršos. Technologijų milžinė „Ericsson AB“ susidurtų su dideliais sunkumais būtent dėl grūsčių, jeigu ji vėl pasirinktų Bukareštą kaip lokaciją savo naujiems biurams, sakė Dragosas Rebegea, Švedijos įmonės vadovas Rumunijoje. „Turime kolegų, kurie praleidžia dvi-tris valandas per dieną spūstyse, – sakė jis vietos žiniasklaidai. – Žmonės į darbą turi ateiti su teigiama energija, ne išvarginti ilgo stovėjimo spūstyse.“
Taip pat planuota įvesti mokestį, pramintą „deguonies mokesčiu“, didesnę taršą sukeliančioms transporto priemonėms. Jis turėjo įsigalioti nuo šių metų sausio 1 dienos, bet Bukarešto merė Gabriela Firea pareiškė, kad tam sulaukta pernelyg didelio gyventojų pasipriešinimo. Jis būtų taikomas tik apie 13 proc. automobilių savininkų, kuriems būtų tekę mokėti 420 JAV dolerių per metus.
„Akivaizdu, kad mes norime daugiau teršiančių automobilių gatvėse, – kalbėjo G. Firea. – Ši visuomenės apklausa pateikė labai aiškų atsakymą: miesto gyventojai atsisako apribojimų idėjos. Mes nenorime imtis priemonių, kurios buvo labai sėkmingai įgyvendintos visoje Europoje.“
Vienas kritikas, Cipranas Ciucu, Bukarešto vietos tarybos narys ir galimas pretendentas į jos vietą, anksčiau yra pareiškęs, kad tam, jog mokestis suveiktų, visų pirma turi pasikeisti visuomenės elgesys.
„Be skubių sprendimų mes rizikuojame sulaukti rimtų sveikatos problemų, – sakė C. Ciucu, – Ilgalaikėje perspektyvoje žmonės tiesiog išvažiuos, investuotojai nebesugrįš, o Bukareštas galiausiai taps miestu vaiduokliu.“
Nuo Bukarešto iki Sofijos, labiausiai matomas komunizmo poveikis susisiekimui nuo taško A iki tašo B, yra tramvajai, kurių gatvėse visada pilna. Jau daugelį metų Bukarešto paveikslas neatsiejamas nuo automobilių jūros ir autobusų, įstrigusių susiaurėjusiose kelio dalyse. Šiuo metu veikiančios metro linijos sudaro viso labo 4 proc. miesto transporto sistemos, o plėtros darbai užsitęsia kone dvi dešimtis metų.
Nebuvo kito tokio lyderio rytiname bloke kaip N. Ceausescu. Jo režimas buvo represyviausias, o Rumunijos ekonomiką paralyžiavo skolos. Jis didžiausią dėmesį skyrė tokiems milžiniškiems, brangiems bei prabangiems projektams kaip „Liaudies rūmai“, dominuojantys Bukarešte, viešojo transporto problemas nustumdamas į pašalį.
Šalis eksportavo bet ką, kad tik galėtų apmokėti skolas, tokia strategija galiausiai sukėlė didžiulius produktų trūkumus, net badavimą. Žmonėms tekdavo laukti nuo penkerių iki septynerių metų, kad gautų išsvajotą „Dacia“ automobilį. Benzinas buvo normuojamas.
Tada sekė 1989 metų revoliucija ir N. Ceausescu egzekucija. Nuo tada Bukarešto gyventojų skaičius išaugo dvigubai, o automobilių skaičius – trigubai. „PricewaterhouseCoopers“ duomenimis, automobilių skaičius 2018 metais pasiekė 1,4 mln., maždaug tiek, kiek mieste yra gyventojų.
„Automobilis yra rumunų asmeninio brendo dalis, savotiškas socialinio statuso žymeklis, sakė Mihaela Rus, Psichologijos ir Kelių saugumo asociacijos „PsihoTrafiQ“ prezidentė.
Tuo tarpu tie, kurie pragyvena iš Bukarešto kelių nesitiki, kad situacija dėl spūsčių artimiausiu metu pagerės. Šalies didžiausia internetinė mažmenininkė „eMag“ yra viena iš bendrovių, kuri ryžosi kurti savo nuosavą elektroninę žemėlapių sistemą, įspėjančią prekes pristatančius vairuotojus apie dideles spūstis keliuose.
„Uber“ naudoja panašias technologijas, rinkdama savo duomenis apie būklę keliuose ir taip mėgindama įveikti iššūkius, teigė platformos vietos padalinio vadovė Nicoleta Schroeder.
„Bukarešte – beprotiškai daug automobilių, – sakė N. Schroeder, pridurdama, kad jos šeima sumažino turimų transporto priemonių skaičių nuo vieno automobilio žmogui iki tik vieno šeimai. – Kaip ir visi kiti, aš planuoju savo gyvenimą pagal eismą.“
