Vakarų pasaulio patirtis pastaraisiais metais rodo, kad T. Blairas klydo. Lėtesnis augimas, finansinė krizė ir , kai kuriais atvejais, didėjanti pajamų nelygybė pakurstė globalizacijos atkirtį. Jungtinės Valstijos, regis, neturi noro remti 21-ojo amžiaus pokarinių institucijų variacijų. Baltieji rūmai, regis, yra linkę labiau akcentuoti „Amerika pirmiausia“ nei tarptautiniu mastu sutartas normas.
Tuo tarpu Kongresas tikisi veikiau pažaboti Kiniją nei su ja bendradarbiauti. Tą rodo pradėtas prekybos karas, kuris jau išplito už dvišalio JAV ir Kinijos konflikto ribų.
Norint pasiruošti ateičiai, reiktų patyrinėti praeitį. Šiuo atveju galėtume pažvelgti į 19-ąjį amžių, laikotarpį, kurį suformavo kratinys įvairiausių reiškinių, tokių kaip kolonijinės ambicijos, gamtinių išteklių paieškos, pramonės koncentracija (saujelėje Šiaurės Europos šalių, kurių imperijos sugėrė didžiąją dalį pasaulio iki 1900 metų) ir transporto revoliucija geležinkelio bei laivybos sektoriuose, paremtuose anglimi bei garais.
Priešingai nei 20-ojo amžiaus pabaigoje, devynioliktojo amžiaus globalizacija buvo labiau susijusi su šalių bei regionų pajamų skirtumais. Metinis bendrojo vidaus produkto (BVP) prieaugis vienam gyventojui Vakaruose paprastai viršijo vieną procentą. Japonijoje fiksuotas ypač didelis augimas po Meidži revoliucijos Japonijoje devynioliktojo amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Visur kitur pažanga buvo ribota, arba jos apskritai nebuvo.
Toks skirtingas augimas pakurstė spartų pajamų skirtumų augimą. Atotrūkis tarp Vakarų šalių „privilegijuotųjų“ ir „atsidūrusiųjų nuošalyje“ iš kitų regionų ryškėjo vis labiau. (Vakaruose, net pirmieji Dikenso laikų „atsidūrusieji nuošalyje“ galiausiai sulaukė savo pajamų augimo, tolydžio stiprėjant gamybos produktyvumui.) 1820 metais, kai Jungtinės Valstijos buvo vis dar neturtinga šalis, kinų gyvenimo lygis siekė apie 44 proc. Jungtinių Valstijų lygio. Iki 1900 metų jis nukrito iki vos 13 proc., o 1950 metais sumažėjo iki vos penkių procentų. Indijos patirtis buvo panaši.
Tiek Kinija, tiek Indija buvo svarbios 19-ojo amžiaus pasaulio ekonomikos dalys. Indija buvo britų imperijos brangakmenis. Tai buvo Jungtinės Karalystės prekių rinka ir prekybos punktas tarp Azijos bei Europos. Ji užtikrino reguliariąsias pajėgas ir atramą prieš Rusijos ekspansionizmą. Kinija gamino prabangias prekes, tokias kaip porcelianas ir šilkas, ypač populiarias tarp Europos vartotojų. Vis dėlto abi valstybės ekonominiu požiūriu atsiliko. 1750 metais Indija bei Kinija gamino daugiau nei 57 proc. visos pasaulyje pagamintos produkcijos, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse šis rodiklis siekė vos 5 procentus.
Tam neabejotinos įtakos turėjo imperijos pažeidimai ir gudravimai. Richardo Cobdeno, didžiojo 19-ojo amžiaus laisvosios prekybos agitatoriaus, pernelyg dažnai buvo pasisavinamos tų, kurie norėjo atverti Kiniją pasauliui per jėgą ir opijų. Tvirtinimus, esą europiečiai sukūrė civilizaciją, griovė, pavyzdžiui, pasibaisėtini Belgijos veiksmai Konge, vėliau įmažinti Josepho Conrado novelėje „Tamsos širdis“ (Heart of Darkness“).
Technologijų inovacijos taip pat pakenkė Azijos ekonomikų pramonės prekybos sąlygoms. Garo energija paskatino neįprastą našumo šuolį Anglijoje, o ilgainiui - ir kitose Europos valstybėse. Pavyzdžiui, Europos tekstilės produkcijos augimas nusmukdė kainas pasaulinėje rinkoje. Kainoms nukritus, tradiciniai itin dominuojančios Indijos tekstilės pramonės gamintojai – pernelyg priklausomi nuo darbo jėgos ir per lėti priimti mašininį amžių, - tiesiog iškrito iš verslo. Ilgainiui sparti Europos industrializacija nuvedė ligi ilgiau nei šimtmetį užtrukusios deindustrializacijos Indijoje ir, daugeliu atvejų, ligi skausmingo grįžimo prie natūrinio ūkininkavimo.
Kitaip tariant, net jeigu globalizacija nuveda prie didesnio „ekonominio pyrago“, „riekelių“ paskirstymas priklauso nuo to, kaip technologijos permodeliuoja ekonominius santykius. Antrojoje 20-ojo amžiaus pusėje technologijos pakurstė sklaidą. Pasaulinių tiekimo tinklų plėtra – visų pirma, dėl kapitalo judėjimo ir pasiryžimo (Rytų Azijoje) gaminti prekes, kurios galėtų konkuruoti vietos bei pasaulio rinkose, - neabejotinai reiškė, kad iš to naudos turi vis daugiau šalių. Prieš šimtmetį technologijos skatino aglomeraciją. Pažanga pramonės sektoriuje suformavo didelio masto ekonomikas, atvėrė galimybes įveikti atstumą (geležinkeliu bei laivais). Netikėtai nedidelė dalis regionų galėjo pagaminti prekių vartotojams iš kone viso pasaulio. Tereikia prisiminti, kaip augo pramonės centrai Jungtinėje Karalystėje, kaip plėtėsi prieplaukos Londone, Liverpulyje, Bristolyje ir Sautamptone.
Nesunku įsivaizduoti, kad sklaidos jėgos toliau veiks, kaip tai atsitiko ir antrojoje 20-oje amžiaus pusėje. Po 2008 metų pasaulinės finansinės krizės kapitalas tarpvalstybiniu mastu yra kiek mažiau judrus nei per patį jo piką, bet apimtys išlieka didelės. Atlyginimai įvairiose šalyse labai skiriasi, ir tai leidžia manyti, kad išorinių šaltinių pritraukimas ir veiklos perkėlimas į užsienio zonas turėtų tęstis. Apklausos, vertinančios palankumo verslui sąlygas valstybių narių teritorijoje, rodo, kad šių dienų „prekyba“ – užsienio investicijos į tas šalis, kurioms trūksta vidaus santaupų, mainais į tobulesnes teisės normas ir geresnį korporacinį valdymą, - turėtų tik plėstis.
Rytų Azijos istorija – šiek tiek sudėtingesnė, nes daugelis šio regiono šalių turėjo santaupų perteklių ir nepriklausė nuo užsienio srautų. Net jei taip, apklausos rodo, kad palankumo verslui sąlygos pastaraisiais metais ženkliai pagerėjo tokiose vietovėse, kaip Kinija. Naujosios technologijos, įskaitant ir 3D spausdinimą, plačiajuosčius ryšių tinklus ir nuotoliniu būdu teikiamas paslaugas (įskaitant, pavyzdžiui, chirurgiją), gali užtikrinti lengvesnį potencialių vartotojų pasiekiamumą viso pasaulio mastu.
Vis dėlto visa tai skatina daryti prielaidą, kad technologija tiesiog leidžia pasauliui tapti vis „vienodesniam“. Jau dabar „tas vienodumas“ šalių viduje sparčiai nyksta. Spartus pajamų bei turto nelygybės augimas tarp JAV bei Europos regionų leidžia daryti išvadą, kad bendras ekonominis augimas tampa susijęs su laimėtojų bei pralaimėtojų sugrįžimu.
Pasvarstykime apie naujų technologijų poveikį. Vis daugiau darbo vietų automatizuojama dėl pasiekimų kompiuterizacijos, robotikos ir dirbtinio intelekto srityje. Tokio proceso padariniai akivaizdžiai atsiliepė kanceliarijos sektoriaus darbo vietoms. Išstumti darbuotojai galiausiai varžosi dėl pozicijos, kuri yra daug žemesnė už jų kompetenciją. Tokia tendencija smukdo bendrą algų lygį. Kitais žodžiais, technologijų revoliucija, regis, sukuria didelį būrį pralaimėtojų, kai tuo tarpu laimėtojai – „WhatsApp“ novatoriai, „Facebook“ pradininkai – kraunasi turtus.
Jeigu technologijos gali sutrikdyti darbo rinką šalies viduje, jos gali turėti panašų poveikį ir už jos ribų. 20-ojo amžiaus pabaigoje pasaulinio tiekimo grandinės modelis iš dalies buvo paremtas įmonėmis, pasirenkančioms pigesnę darbo jėgą šalyje B, lyginant su šalimi A. Tokie pasirinkimai išaugo griuvus Berlyno sienai, žlugus sovietų komunizmui, įvykus informacinių technologijų revoliucijai.
Vis dėlto, tokia tendencija gali įgyti priešingą kryptį, jeigu darbą – net pigiau - galės atlikti robotai. Pagaliau bendrovės, kurios investuoja į medžiagas arba jas atsisiunčia iš tolimųjų šalių, susiduria su didelėmis rizikomis: politinėmis (pavyzdžiui, šiandieninė Venesuela); aplinkosaugos (2011 metų Japonijos Fukušimos košmaras); finansinėmis (1997-1998 m. Azijos krizė); arba teisinėmis (tebesitęsianti Prancūzijos darbo įstatymų problema). Tokios rizikos gali būtų panaikintos vienu smūgiu - pasitelkus vietos gamybos robotus.
Toks posūkis sukeltų 19-ojo amžiaus aglomeracijos sugrįžimo grėsmę. Užuot paskleidus ir perdavus galimybes, įgūdžius bei žinias viso pasaulio darbuotojams, kapitalas gali likti šalies viduje. Turtingos šalys investuotų į robotų technologijas. Tie, kurie turi kapitalo – arba galimybių apmokestinti kapitalą, - suklestėtų. Tie, kurie rūpinosi tik darbo jėga, - ypač darbo vietomis, kurios lengvai automatizuojamos, - nukentėtų. Dideli Azijos plotai, didžioji dalis į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių ir didelė dalis Lotynų Amerikos valstybių gali atsilikti, nes turtingesnės valstybės faktiškai kuria uždaras bendruomenes.
Argumentai dėl laisvosios prekybos priklauso nuo idėjos, esą ekonominiai bei finansiniai ryšiai tarp šalių gali būti abipusiai naudingi. Jeigu sulig robotų atsiradimu išnyktų pasaulinių tiekimo grandinių poreikis – arba, tarkim, jų sumažėtų, - taptų paprasčiau remti izoliacines politikas. Institucijos, kurios nuo Antrojo pasaulinio karo laikų padėjo nustatyti tarptautines žaidimo taisykles, išnyktų arba jas išstumtų kitos. Regionalizmas ir nacionalizmas taptų labiau tikėtina baigtimi.
Prekyba ir toliau būtų plėtojama, bet daugiau tarp robotais bei žaliavomis turtingų valstybių. Situacija stebėtinai primintų 19-ąjį amžių, su pramonės koncentracija kai kuriose pasaulio dalyse, robotų pagamintų prekių bei robotų teikiamų paslaugų smunkančiomis kainomis ir prastėjančiomis prekybos sąlygomis gamybos ir paslaugų srityse visur kitur. Visi šie veiksniai daugelyje šalių gali paskatinti sugrįžimą prie priklausomumo nuo žaliavinių prekių ir didėjantį atotrūkį tarp turtingų bei neturtingų šalių.
Atitinkamos aplinkybės gali išpranašauti grįžimą prie dar vieno svarbaus 19-jo amžiaus globalizacijos aspekto. Jeigu globalizacijoje iki 2008 m. krizės dominavo tarpvalstybiniai kapitalo srautai, 19-jo amžiaus globalizacijos versijoje vyravo žmonių srautai iš Senojo į Naująjį pasaulį. Tas žmonių judėjimas buvo proporcingai daug didesnis už migraciją, pastaruoju metu fiksuojamą iš Lotynų Amerikos į Jungtines Valstijas, arba iš Rytų į Vakarų Europą. 19-ojo amžiaus viduryje daugelis migrantų – paprastai iš Anglijos ar Vokietijos - turėjo įgūdžių, kurie Šiaurės Amerikoje buvo vertinami didesniu už vidutinį atlygiu. Apie 19-ojo amžiaus pabaigą transportavimo kainos smarkiai nukrito, ir tie, kurie gyveno skurdžiai ar buvo patekę į beviltišką padėtį, galėjo įpirkti bilietą į vieną pusę. Migrantai iš pietinės ar Rytų Europos buvo pasiruošę dirbti už atlyginimą, kuris numušdavo tuometinių JAV darbuotojų uždirbamą atlyginimą.
Nėra neįmanoma įsivaizduoti panašų procesą ir 21-ajame amžiuje. Jeigu robotai nuves link gamybos renesanso turtingiausiose šalyse ir atotrūkis tarp turtingųjų bei neturtingų šalių padidėtų, žmonės iš vadinamųjų „prarandančių“ šalių turės galingą paskatą judėti. Atsižvelgus į tikėtinas šio amžiaus demografines tendencijas – ypač, į spartų gyventojų augimą Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose, - robotų rinkos stiprėjimą būtų galima prilyginti migrantų maršui.
