Atlikdamos pinigų, talentų bei biurų erdvių magneto funkciją, Jungtinės Karalystės finansinės paslaugos šiuo metu sudaro 7 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) ir apima daugiau nei milijoną darbo vietų. Jis laikomas nacionaliniu pinigų šaltiniu.

Nors tai reiškė didesnį JK klestėjimą, tokia tendencija sukėlė ir nemažai susierzinimo iš abiejų pusių. 2016 metais surengtas referendumas dėl „Brexit“ buvo akivaizdus įspėjimas, atskleidžiantis sostinės atsiskyrimą nuo likusios Jungtinės Karalystės dalies, kiek tai susiję su turtu, būsto kainomis, kultūra bei politika. Vis dėlto, net iki tol žemyno reguliuotojai nerimavo dėl dominuojančios Londono pozicijos prekyboje eurais ir dėl rizikų jo finansiniam stabilumui. Simbiotinį santykį tarp abiejų pusių vienas ES pareigūnas apibūdino kaip „šeimininko ir vergo“.

Jungtinei Karalystei ir jos didžiausiai partnerei pradėjus derybas dėl būsimų santykių po „Brexit“, – kuris įvyks penktadienį, – abi pusės turėtų atsižvelgti į esminį faktą, jog kiekviena iš jų turi daug ką prarasti, staigiai nutrūkus tarpvalstybinei prekybai finansinėmis paslaugomis, bet lygiai tiek pat galimybių laimėti, jeigu kruopščiai ir atidžiai suorganizuos ilgalaikį, palaipsnį vienos nuo kitos atsiskyrimą.

Europos žemyno politikos formuotojams „Brexit“ yra proga sumažinti perteklinę prekybos eurais koncentraciją britų žemėje, – Londonas šiuo metu sudaro apie 86 proc. eurais išreikštų palūkanų normų apsikeitimo sandorių, – ir kurti bei plėsti lokalinius mazgus, tokius kaip Paryžius, Frankfurtas bei Dublinas.

„Brexit“ yra proga diversifikuoti prekybinius santykius už ES ribų: Bendrijos paslaugų deficitas su JK 2018 metais siekė apie 28 mlrd. svarų stelringų (37 mlrd. JAV dolerių). Šios glaudžiai persipynusios rinkos pasižymi labai skirtingomis ambicijomis.

Tokių tikslų įgyvendinimas siejamas su didesne reguliacine autonomija abiem pusėms. ES siekia išsikovoti daugiau integruotų kapitalo rinkų bloko viduje ir bendro taisyklių sąvado, kuris išlygintų nesuderinamumą tarp 27 labai skirtingų narių. Tai nesuderinama su leidimu finansinėms įmonėms naudotis baze Londone, kaip startine sklandžios prekybos, orientuotos į bloką, aikštele.

Jungtinė Karalystė taip pat turi savo viziją apie finansinį reguliavimą ir neketina paraidžiui kopijuoti ES taisyklių. Jeigu Jungtinės Karalystės ambicijos bus siejamos su aktyvesne prekyba su Azija ir Jungtinėmis Valstijomis, ar su kitokių finansinio verslo rūšių skatinimu, jai gali prireikti naujo reguliavimo.

Borisas Johnsonas
Foto: AP / Scanpix


Gera žinia yra ta, kad jau dabar egzistuoja sistema, kuri tokį skilimą turėtų sušvelninti ir suvaldyti: reguliavimo lygiavertiškumas, ES struktūra, kurią blokas naudoja suteikdamas kontroliuojamą prieigą prie rinkos ne ES narėms pagal daugmaž vienodas taisykles. Tai tokia koncepcija, kurią tiek JK, tiek ES, priėmė kaip dalį savo politinės deklaracijos dėl santykių po „Brexit“, kiekvienai jurisdikcijai turint teisę peržvelgti kitos tvarką ir nuspręsti, ar ji yra pakankamai panaši, norint palaiminti tarpvalstybinį verslą.

Lygiavertiškumas nėra tas pats kaip sklandi prieiga prie rinkos – ES finansinio įstatymo 17-oje aktų yra apie 40 skirtingų lygiavertiškumo nuostatų, teigiama viename tyrime, – bet ir ne tas pats, kaip visapusiškas įstatymo transponavimas. Pavyzdžiui, Jungtines Valstijas kai kuriose srityse ES vertina kaip lygiavertę rinką.

Bloga žinia ta, jog tas lygiavertiškumas turi tam tikrą politinę riziką. Anksčiau, pavyzdžiui, Šveicarijos atveju, ES naudojo lygiavertiškumo panaikinimo perspektyvą, kaip derybų spaudimo taktiką. Jungtinės Karalystės pusė baiminasi, kad jos laukia tas pats likimas, jeigu bus laikomasi nuomonės, kad dereguliavimo procesas joje pernelyg greitas.

Tas faktas, kad JK yra ne kartą įžūliai pareiškusi, jog gali panaudoti ekonominius svertus prekybos su ES sumažėjimui po „Brexit“ kompensuoti, – taip pat nepadeda. Be to, labai tikėtina, kad finansai per derybas dėl kitų sektorių, pavyzdžiui, dėl žvejybos teisių, persipins ir kils daug painiavos.

Abi pusės turėtų sąžiningai siekti lygiavertiškumo. Likus tik vienuolikai mėnesių iki JK premjero Boriso Johnsono nurodyto naujos dvišalės prekybos sutarties su ES termino, nė viena šalis iš tiesų negali sau leisti „jokio susitarimo“ scenarijaus.

Prieigos prie didžiausio kliento praradimas būtų smūgis Londono Sičiui, tuo tarpu Paryžiaus, Frankfurto ir Dublino centrai nebūtų deramai pasirengę užimti jo vietą.

Užuot laikantis pozicijos, jog Briuselis ar Londonas visada žino geriausiai, kai kalbama apie reguliavimą, lygiavertiškumas turėtų leisti veikti rinkos jėgoms ir daryti įtaką jiems abiem. Atsižvelgus į tai, kad jie pradeda nuo tos pačios pozicijos taisyklių kontekste, bet kuri pusė, kuri sugebės pasiekti savo tikslų pirmoji, turės didesnę įtaką savo taisyklių eksportui. O lygiavertiškumo statuso praradimo grėsmė turėtų neleisti išsipildyti juodžiausioms baimėms dėl „Singapūro-Temzės“ bloko vienoje pusėje ir Europos-tvirtovės – kitoje.

Viltis apsaugoti finansinį reguliavimą nuo politinio žvanginimo kardais primena gražią svajonę. Bet po trejų metų chaotiškos nežinios ji gali ir materializuotis, maloniai nustebindama versloves bei investuotojus.