Tai apskritai būdinga Europos nacionalistinėms ir konservatyvioms, ir netgi kai kurioms palyginus liberalioms vyriausybėms, kurioms dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus tenka susirūpinti gimstamumo politika.

Galbūt tai turi prasmės. Neseniai paskelbtame straipsnyje ekonomistas Charlesas Jonesas iš Stanfordo universiteto pasiūlė keletą modelių, kuriais pademonstravo, jog vadinamoji natalistinė politika gali būti „kur kas svarbesnė, nei mes manėme“ nustatant, ar tautos (ir apskritai visas pasaulis) galiausiai neatsidurs situacijoje, kai gyventojų skaičius mažėja, o ekonomikos augimas stagnuoja – arba kai tiek populiacija, tiek ekonomika stabiliai auga.

Ch. Joneso modeliai pagrįsti intuityvia mintimi, kad augimas iš esmės priklauso nuo žmonių gebėjimo sugalvoti naujas idėjas, ir jeigu žmonių skaičius nustoja augti arba pradeda mažėti, atitinkamai nustoja plėstis ir žinių bagažas.

„Socialinis planuotojas, – rašo Ch. Jonesas, – norėtų, kad ekonomikoje būtų stebimas kur kas aukštesnis gimstamumo lygis.“ Tačiau pasaulinė tendencija juda kaip tik priešinga linkme:

Istoriškai gimstamumas turtingose šalyse mažėjo nuo 5 vaikų vienai moteriai iki 4, 3, 2, o dabar netgi dar mažiau. Žiūrint iš šeimos perspektyvos, „daugiau nei du“ nėra niekuo pranašiau už „mažiau nei du“, todėl demografinės permainos gali lemti tai, jog šeima rinksis turėti mažiau nei du vaikus. Visgi problemos makroekonomika šį atskyrimą daro kritiškai svarbiu: tai skirtumas tarp eksponentiškai Besiplečiančio Kosmoso (tiek populiacijos, tiek gyvenimo lygio prasme) ir Tuščios Planetos, kurioje pajamos stagnuoja, o populiacija nyksta.

Jungtinių Tautų surinkti gyventojų duomenys rodo, kad gimstamumas smarkiai mažėja net ir tose pasaulio vietose, kuriose dar neseniai buvo stebimas stabilus dviejų vaikų vienai moteriai lygis (t. y., kai visuomenė save reprodukuoja). Pavyzdžiui, Azijoje tai turėtų įvykti tarp 2055 ir 2060 metų. Aukštesnis šalies gyventojų išsilavinimas ir didesnis dirbančių moterų skaičius reiškia mažiau vaikų, o šiedu veiksniai artimiausiu metu niekur nedings.

Be abejo, Europoje gyventojų skaičiaus augimo tempai jau dabar yra neigiami. Turtingesnėse šalyse nuosmukį vis dar kompensuoja imigracija iš vietų, kuriose gimsta daugiau žmonių, nei pajėgia išlaikyti jų tėvynės. Ši tendencija stebima Vokietijoje ir Prancūzijoje. O štai pokomunistinėje Rytų Europoje natalistinė politika yra vienintelis akivaizdus būdas sulėtinti emigracijos sustiprintą gyventojų skaičiaus mažėjimą, kurį paskatino Europos Sąjungos laisvo judėjimo politika. Negana to, natalizmas žengia petys petin su nativizmu, taigi daugelyje Rytų Europos šalių rinkėjai, o galiausiai ir vyriausybės, nenori imtis imigracijos skatinimo.

Bet kuriuo atveju, remtis imigracija nėra ilgalaikis sprendimas. Jei viso pasaulio populiacija nustos augti, šis darbo jėgos papildymo šaltinis ir idėjas generuojančių tyrėjų bei verslininkų rezervas galų gale išseks.

Tai štai, nuo vasario 1 d. Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano vyriausybė moterims pradės siūlyti nemokamą apvaisinimą in vitro, jau neminint mokesčių ir paskolų lengvatų gausioms šeimoms.

Lenkija praėjusiais metais išplėtė savo dosnią programą „500 plius“, kuri iš pradžių buvo numatyta kaip tam tikros besąlygiškos bazinės pajamos šeimoms, auginančioms mažiausiai du vaikus, lyginant su tomis, kurios augina tik vieną. Programa, pristatyta 2016 m. balandžio mėnesį, išmoka lenkų šeimoms maždaug 12 proc. vidutinio darbo užmokesčio už vieną vaiką, ir nors kai kurie ją kritikuoja dėl to, kad nėra galimybių patikrinti gautų lėšų panaudojimo, kiti ją vertina teigiamai: kaip pripažinimą, jog auginti vaikus – irgi darbas.

Lietuva neseniai padidino išmokas vaikams ir nusprendė visiems ikimokyklinukams tiekti nemokamus pietus. Kitos pokomunistinės šalys, kaip antai Slovakija ir Bulgarija, taip pat vykdo gimstamumo skatinimo politiką, nors ir nėra tokios dosnios kaip Lenkija ar Vengrija.

V. Putino Rusija yra viena iš pasaulio natalizmo čempionių. Nors, skirtingai nei kitos Rytų Europos valstybės, ji pritraukia gana daug imigrantų iš buvusių sovietinių šalių, atvirų durų politika nėra populiari ir, kaip V. Putinas puikiai žino, netvari, nes vis mažiau buvusios Sovietų Sąjungos gyventojų mokosi rusų kalbos ar svajoja persikelti į Rusiją.

Vladimiras Putinas
Foto: Itar-Tass / Scanpix

Taigi V. Putino vyriausybė naujai iškeptoms motinoms ėmė siūlyti „motinystės kapitalą“ – vienkartinę subsidiją, šiuo metu siekiančią 7600 dolerių, kuria galima padengti būsto, švietimo ir kitas išlaidas. Trumpai tariant, tokia politika kurį laiką lyg ir suveikė: 2013, 2014 ir 2015 m. Rusijoje gimimų skaičius viršijo mirčių skaičių. Tačiau paskui ekonomika ėmė smukti, ir tendencija apsivertė. 2019 m. sausio–vasario mėnesiais natūralus Rusijos gyventojų skaičiaus mažėjimas (236 900 žmonių) buvo didesnis nei per visus 2018 metus.

Visgi V. Putinas yra pasirengęs kovoti dantimis ir nagais, kad tik sugrąžintų augimą. Nuo šių metų mažas pajamas gaunančios šeimos kas mėnesį vidutiniškai gauna 180 dolerių už vaiką, kol vaikui sukaks treji metai; savo kreipimesi į parlamentą V. Putinas pasiūlė ir toliau mokėti pusę šios sumos iki vaikui sukaks septyneri. Jis taip pat pasiūlė padidinti motinystės kapitalo subsidiją iki 10 000 dolerių už antrąjį vaiką. Be to, vyriausybė visiems pradinių klasių moksleiviams siūlys karštus pietus.

Rytų Europos vyriausybių naudojamų priemonių problema ta, kad jos neveikia taip, kaip buvo tikėtasi. 2014 m. straipsnyje Brandeiso universiteto ekonomistė Elizabeth Brainerd rašė, kad pokomunistinėje Europoje natalistinė politika yra „menkai efektyvi kovojant su plačiai paplitusiais socialinių pokyčių padariniais, įskaitant naujas darbo galimybes moterims ir stipresnes paskatas investuoti į švietimą“.

Panašu, kad naujesni duomenys šią išvadą patvirtina. Lenkijoje programa „500 plius“ daugelį šeimų ištraukė iš skurdo, tačiau gimimų skaičius ir gimstamumo rodikliai iš tikrųjų nuo 2018 m. sumažėjo. Populiacijos mažėjimas po neilgos pertraukos vėl prasidėjo 2017 metais.

Tuo tarpu Rusijoje trumpai trukęs kūdikių bumas daugiausiai vyko tose vietovėse, kur yra menkiausios ekonominės galimybės – ten, kuriose motinystės kapitalas atnešė daugiausia naudos. Dalis šių vietovių yra Šiaurės Kaukaze – regione, kuriame gyvena daug musulmonų, tradiciškai orientuotų į aukštą gimstamumą.

Didmiesčių gyventojai labiau reaguoja į bendrą ekonominę situaciją ir į nematerialius dalykus, tokius kaip laisvė ir tikėjimas, kad jų vaikų laukia geresnė ateitis. Iki šiol V. Putino politika nesuteikė daug vilčių nė viename iš šių frontų – o jei ir būtų suteikusi, nėra jokios garantijos, kad Rusija nepaseks Vakarų Europos mažo gimstamumo tendencija.

Nors teoriškai gimstamumo skatinimo politika atrodo pageidautina, kadangi pasaulinis gyventojų augimas lėtėja, praktikoje nėra įrodyta, kad tokia politika turi užtikrintą poveikį. Kaip knygoje „Sekso nacionalizavimas: gimstamumas, baimė ir galia“ (Nationalizing Sex: Fertility, Fear and Power) rašė kanadietis politologas Richardas Togmanas: „Iki šiol pastangos paskatinti gimstamumą veikiau lėmė gimdymo planavimo pokyčius, bet ne bendrą gimusių kūdikių skaičių. Netgi tokie smurtiniai ir totalitariniai režimai kaip nacistinė Vokietija ir komunistinė Rumunija, jau neminint daugybės nuosaikesnių, taip ir nesugebėjo padidinti ilgalaikių gimstamumo rodiklių.“

R. Togmano požiūriu, natalistinės politikos problema yra ta, kad ji pagrįsta manipuliavimu plačia nacionaline statistika, užuot išsiaiškinus, kodėl gimstamumas konkrečioje valstybėje ar regione yra žemas. „Vyriausybės beveik niekada moksliškai nenagrinėja skirtingų demografinių grupių nuomonių apie tai, ko iš tikrųjų reikėtų, norint jas įtikinti turėti dar vieną vaiką“, – rašo jis:

Natalistinė politika gali būti tikrai veiksminga tik kruopščiai išnagrinėjus vietinį kontekstą ir įtraukus tuos, kuriems ir skirtos gimstamumo skatinimo programos. Natalistinė politika pati savaime remiasi milijonų žmonių nuomone, ir iš tikrųjų veiksmingos pastangos pakeisti reprodukcinę praktiką galėtų atnešti didelę naudą asmenims, jų bendruomenėms ir visai valstybei.

Dėl šio sumanaus planavimo ir universalaus įtikinimo poreikio tokios neliberalios vyriausybės kaip V. Putino ar V. Orbano geriausių sprendimų veikiausiai nepasiūlys. Apskritai tai reiškia, kad žmonija galėtų sugalvoti ir kitų būdų, kaip užtikrinti nuolat plečiamą žinių bagažą ir nuolatinį augimą, kol neatskleis gimstamumo skatinimo paslapties. Ch. Jonesas savo straipsnyje paminėjo bent porą tokių galimybių: generuoti daugiau idėjų pasitelkus mašinas arba tiesiog atrasti būdą, kaip padaryti žmones nemirtingais.