Toks prekybos modelis prieš dešimtmetį būtų neįsivaizduojamas, tačiau dabar vis geriau atpažįstamas. Praėjusią savaitę virš pasaulinės naftos rinkos pakibo konflikto grėsmė, tačiau įprastą prekybininkų ir vartotojų paniką skubiai nuramino JAV skalūnų pasiūlos banga, nepraleidusi galimybės užfiksuoti būsimos produkcijos kainas.

Staigus kainų pakilimas atlėgo, o kai dulkės nusistovėjo, prasidėjo staigus smukimas į ankstesnes pozicijas.

Šitokia prekyba, žinoma kaip apsidraudimo sandoriai, kartu su milžiniškų naftos atsargų augimu Azijoje ir kylančiu JAV naftos eksportu, yra rinkos, galinčios mikliai nusipurtyti trikdžius, kurie dar neseniai buvo laikomi košmariškais scenarijais, receptas.

„Kai kainos pašoka reaguodamos į geopolitinius įvykius, gamintojai būna linkę labiau apsidrausti, – aiškina Niujorko „Citigroup Inc.“ pasaulinių prekių tyrimų vadovas Edwardas Morse. – Kuo aukštesnė kaina, tuo labiau jie apsidraudžia“, taigi bet koks padidėjimas būna trumpalaikis, priduria jis.

Kai prezidento Donaldo Trumpo konflikto su Iranu atneštas pelnas ėmė blėsti, „West Texas Intermediate“, JAV etalonas, vėl nukrito žemiau 60 dolerių už barelį. Tai ne tik atspindėjo mažėjančią įtampą po to, kai Teherano kerštas už generolo Qassemo Soleimani mirtį neatnešė nuostolių JAV. Tai buvo manifestacija to, kaip skalūnų revoliucija pakeitė rinkos psichologiją.

Tą pačią dieną, kai amerikiečių raketos netoli Bagdado oro uosto užmušė svarbiausią Irano karo vadą, JAV energetikos informacijos administracija paskelbė rekordinį 1,73 milijonų barelių naftos eksportą per dieną. Tai tapo istorine permaina šaliai, kuri prieš dešimtmetį buvo viena didžiausių pasaulio importuotojų, ir pakeitė tai, kaip rinka reaguoja į krizę.

Šį pokytį sukėlusį skalūnų bumą paskatino daugybė nepriklausomų gręžėjų, kuriems kainų svyravimo finansinį poveikį absorbuoti sunkiau, nei tokiems milžinams kaip „Exxon Mobil Corp.“ ar „Royal Dutch Shell Plc“. Skirtingai nei ankstesnėje eroje, kurioje dominavo gigantai, šiandien naftos prekyboje sutinkame ir smulkesnių pardavėjų, nes mažesnės kompanijos sumažina riziką apsidrausdamos.


Naftos kainos yra daugelio Šiaurės Amerikos gamintojų „saldusis taškas“, teigia „RBC Capital Markets“ analitikai, tarp jų – Michaelas Tranas. Daugelis iš jų laukė, arba tikėjosi, galimybės užfiksuoti 2020 m. WTI kainas 60 dolerių už barelį – tokiame lygyje, kuris buvo pramuštas po Q. Soleimani nužudymo.

„Occidental Petroleum Corp.“, vienas stambiausių Permiano baseino Teksase ir Naujojoje Meksikoje gręžėjų, šią savaitę atskleidė, kad padedant Volstrito bankams jo gamybos draudimas 2020 m. padidėjo nuo 300 000 iki 350 000 barelių per dieną.

„Pastarosiomis savaitėmis buvo aktyviai draudžiamasi, – pažymi „RBC“ analitikai. – Apimtys turėtų augti tik tada, kai kainų pagyvėjimas sutampa su sezono likvidumu, galiniame veidrodėlyje regint atostogų sezoną.“

Kiekvienas apsidraudimo bumas suteikia naują impulsą JAV naftos gamintojams – ir galimybę išlaikyti didesnį produktyvumą tuo metu, kai analitikai tikisi, jog skalūnų augimas mažės. Vėliau šiais metais kai kurios su šiomis sutartimis siejamos žaliavos gali užpildyti vamzdynų, terminalų ir uostų tinklą, sujungtą su JAV Meksikos įlankos pakrante, o tai dar labiau sustiprins Amerikos, kaip energiją eksportuojančios galybės, kuri siūlo žemos rizikos alternatyvą Artimųjų Rytų naftai, pozicijas.

Pats D. Trumpas šį pokytį paminėjo sausio 8 d. Baltųjų rūmų spaudos konferencijoje po Irano atsakomojo antskrydžio prieš JAV oro bazę Irake, pabrėždamas, kad Amerika yra „nepriklausoma ir mums nereikia Artimųjų Rytų naftos“.

Nors prezidento pasigyrimas kiek perdėtas, regiono dominavimas iš tiesų yra sumažėjęs. „BP Plc“ duomenimis, eksportas iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos sudarė 38 proc. visos naftos, 2018 m. apkeliavusios aplink pasaulį – lyginant su 43 proc. prieš dešimtmetį.

Nors kai kurios šalys padidino savo gamybos pajėgumus, kitos, pavyzdžiui, Iranas ir Libija, dėl sankcijų ir konfliktų patyrė sumažėjimą. O štai JAV, priešingai, nuo praėjusio dešimtmečio vidurio naftos eksporto apimtys padidėjo nuo bemaž nulio iki daugiau nei 3 milijonų barelių per dieną. Tai yra daugiau, nei parduoda bet kuris Artimųjų Rytų gamintojas, išskyrus Iraką ir Saudo Arabiją.

Naftos gavyba
Foto: Shutterstock


Nemaža šios produkcijos dalis pasiekia Aziją – regioną, kuris istoriškai buvo labiausiai priklausomas nuo energijos išteklių, gaunamų iš Persijos įlankos. Šie alternatyvūs tiekimai kartu su reikšmingu naftos atsargų augimu reiškia, kad regionas yra geriau pasirengęs atlaikyti trikdžius.

Kinija, didžiausia naftos importuotoja pasaulyje, sukaupė didžiules vyriausybės kontroliuojamas atsargas, galinčias apsaugoti šalį nuo trumpalaikių tiekimo sukrėtimų. Remiantis vyriausybės pranešimais ir „Bloomberg“ apskaičiavimais, Kinijos naftos atsargos išaugo nuo apytikriai 191 milijono barelių 2015 m. viduryje iki maždaug 800 milijonų rugsėjo mėnesį. Saudo Arabija per pastarąjį dešimtmetį taip pat sukaupė atsargas, įskaitant daugiau nei 8 milijonus barelių Japonijos Okinavos saloje.

„Kylančių rinkų sukauptos naftos atsargos yra daug didesnės, nei kadaise, ypač Saudo Arabijoje ir Kinijoje, – sausio 6 d. pranešime pažymėjo „Goldman Sachs Group Inc.“ analitikai, įskaitant Jeffrey Currie. – Abi šios šalys jau demonstruoja norą jas panaudoti stabilizuojant pasiūlą ir kainas.“

Prislopinta reakcija į Q. Soleimani krizę – antras kartas vos per keletą mėnesių, kai rinka susidorojo su rimtais neramumais Artimuosiuose Rytuose. Rugsėjo mėnesį įvykęs antskrydis, padaręs žalos Saudo Arabijos Abkaiko naftos perdirbimo gamyklai – dėl to JAV apkaltino Iraną – buvo didžiausias tiekimo sutrikimas istorijoje, tačiau dėl jo kilęs kainų šuolis truko vos porą savaičių, kol buvo suremontuotas įrenginys.

Be abejo, tiek karalystės užpuolimas, tiek Q. Soleimani nužudymas nebuvo ilgai trunkančios krizės, o kainų atoslūgis taip pat atspindėjo mažėjančią tiekimo riziką. Tačiau vis dėlto tai buvo svarbūs įvykiai, o juos lydėję gandai dar prieš dešimtmetį būtų galėję neįtikėtinai išpūsti naftos kainas, kaip kad nutiko per Izraelio pratybas 2008 m. vasarą, kai naftos kainos pašoko iki beveik 150 dolerių už barelį.

Pramonės veteranai, sukąsdavę dantis dėl kiekvieno tiekimo sutrikimo, kaip antai 2003 m. invazija į Iraką ar 1990–1991 m. Persijos įlankos karas, pamažu užleidžia vietą jaunesnės kartos atstovams, kurių karjera vystėsi pasaulyje, labiau įpratusiame prie pertekliaus, nei stygiaus.

Šiais laikais „geopolitinės įtampos augimas pasitarnauja staigiems kainų šuoliams, o ne ilgai trunkančiai stiprybei“, – teigia Tamas Varga, Londono „PVM Oil Associates Ltd.“ analitikas.