Šis grafikas, paremtas P. Schmelzingo grafiku, rodo realias palūkanų normas išsivysčiusiose rinkose per pastaruosius 600 metų. Jis liudija akivaizdų istorinį nuosmukį: normos kas 60 metų nukrisdavo maždaug 1 proc., o šiandien galiausiai priartėjo prie nulio. Normos išties yra linkusios sugrįžti prie vidurkio, tačiau šis vidurkis, panašu, mažėja.

Šie duomenys dar nieko neįrodo apie ateitį, tačiau leidžia susidaryti bendresnį vaizdą. Dažnai girdime kalbant, kad „normalus“ realių palūkanų normų lygis turėtų būti tarp 2 ir 3 proc., tačiau grafikas rodo, kad paskutinį kartą 3 proc. buvo normalu 1866 metais. „Normalumas“ skatina tokius argumentus:

• Ilgalaikės obligacijos pagal dabartinį kursą yra prasta investicija, nes palūkanų normos turi kilti.

JAV susiduria su rimtu fiskaliniu iššūkiu, nes kai normos normalizuosis, skolos palūkanos „suvalgys“ daugiau kaip 20 proc. federalinių mokesčių pajamų.

• Pensijų fondams išmintinga manyti, kad jie gali uždirbti 2 proc. ar daugiau nei infliacija iš ilgalaikių vyriausybės obligacijų.

• Vyriausybės turėtų pasinaudoti dabartinėmis žemomis palūkanų normomis, kad perkeltų savo skolą į ilgesnį terminą, galbūt net išleisdamos 100 metų trukmės ar neterminuotas obligacijas, ir skolintis lėšų finansuoti didžiuliams infrastruktūros projektams ir socialinėms programoms.

Kita vertus, yra žmonių, kurie mano, jog neigiamos realios palūkanų normos išliks ir toliau, tvirtindami, kad tai – nukrypimas nuo istorijos, reikalaujantis radikalių politikos pokyčių, norint išvengti „sekuliarios stagnacijos“ ir spartaus nelygybės augimo. Tačiau grafikas rodo, kad dabartinis realių palūkanų normų lygis istorijai neprieštarauja ir nėra jokios priežasties imtis politikos pokyčių.

Ilgalaikė realių palūkanų normų perspektyva daro kur kas didesnę įtaką nei obligacijų rinka ir politika. Kiekvienas finansinis instrumentas yra vertinamas pagal būsimus pinigų srautus, taigi realios palūkanų normos reikšmingos visose rinkose. Ir tos normos yra ilgalaikės; daugiau nei pusė dabartinės vertybinių popierių rinkos vertės atspindi pinigų srautus, kurie bus gaunami per ateinančius penkiasdešimt su viršum metų.

Normos yra nepaprastai svarbios aplinkosaugai (kiek turėtume išleisti šiandien, kad pagerintume gyvenimą po 100 metų?) ir socialinei gerovei (ar turėtume padidinti mokesčius, kad padidintume skurstančių žmonių gyvenimo lygį šiandien, ar juos kaip tik sumažinti, kad padidintume ekonomikos augimą ir visų žmonių gyvenimo lygį ateityje?).

Eurai
Foto: Scanpix


Tai daro įtaką individualiems sprendimams, pavyzdžiui, ar verta investuoti į išsilavinimą, o gal geriau mesti darbą ir pradėti savo verslą. Didelė reali grąža reiškia, kad būsimasis turtas iš esmės priklauso nuo dabartinio turto, o neigiama reali grąža reiškia, kad būsimasis turtas daugiausia priklauso nuo būsimo uždarbio. Pirmasis atvejis parankus, nes žmonės gali susikurti finansinį saugumą ir atlaikyti ekonomikos svyravimus, tačiau antrasis ilgainiui lemia didesnę lygybę.

Grafikas meta dar vieną iššūkį tradicinei išminčiai. Galime daugiau mažiau paaiškinti realių palūkanų normų metinius pakilimus ir nuosmukius, taip pat jų tendenciją sugrįžti į pradinį lygį.

Istoriniai įrašai apie tokius reikšmingus įvykius kaip Juodoji mirtis, arba buboninis maras, kontinentiniai ir pasauliniai karai, Apšvietos amžius, revoliucijos, įplaukos sidabru iš Naujojo pasaulio, perėjimas nuo feodalinės prie šiuolaikinės ekonomikos, nuo monetų iš brangiųjų metalų prie dekretinių valiutų, nuo absoliučiai teisios monarchijos prie demokratinių respublikų.

Tačiau panašu, kad egzistuoja kažkas žymiai fundamentalesnio nei visi šie dalykai, kažkas, kas veikia ištisus šimtmečius, o ne kelis dešimtmečius, kažkas, kam nerūpi dalykai, kuriuos nagrinėja ekonomistai.

Minėtame straipsnyje pateikiama literatūros apžvalga, atskleidžianti, kad dauguma ankstesnių darbų, susijusių su ilgalaikių palūkanų normų istorija, buvo paviršutiniški, ne ką rimtesni už anekdotinius pasakojimus, ir kad patikimi darbai dažnai buvo klaidingai cituojami. P. Schmelzingas sukaupė galybę pirminių ir antrinių šaltinių. Užuot sutelkęs dėmesį išimtinai į Europos erdvę, jis sugebėjo aprėpti 78 proc. visų išsivysčiusių ekonomikų visame pasaulyje; užuot vertinęs tik valstybės skolą, jis įtraukė ir privačią skolą bei investicijas į nekilnojamąjį turtą.

Antrame grafike, sudarytame pagal P. Schmelzingo pateiktą medžiagą, vaizduojama išsivysčiusi pasaulio ekonomikos dalis, veikianti esant neigiamoms realioms palūkanų normoms. Įprasta daryti prielaidą, kad neigiamos realios normos yra laikinas nukrypimas. Tačiau grafikas liudija, kad jos egzistavo visada. Tiesą sakant, vienintelis ilgesnis laikotarpis be jų buvo 1983–2008 metais (kartais vadinamais „Didžiuoju nuosaikumu“).

Remiantis tradiciniu požiūriu, 2008 m. finansinė krizė įstūmė mus į neįprastą ekonominę situaciją, tačiau iš grafiko matome, kad iš tiesų ji sugrąžino mus į istorinę tendenciją iš precendento neturinčios 25 metus trukusios anomalijos. Negana to, jis rodo, kad per ateinančius kelis dešimtmečius maždaug ketvirtadalį viso laiko išsivysčiusios ekonomikos turėtų tikėtis neigiamų realių palūkanų normų.

Cituojamas straipsnis nepaaiškina, kas yra tiesa, bet užginčija tai, ką iki šiol laikėme tiesa. Galbūt ilgalaikės realios palūkanų normos ateityje vidutiniškai svyruos nuo 2 iki 3 proc., o neigiamos realios palūkanų normos bus retas atvejis; o gal neigiamos realios normos bus įprastos ir atneš fundamentalių ekonominių pokyčių. Tačiau abi šios situacijos ir reikštų nukrypimą nuo istorijos.