„Mokesčių mokėtojai nebus pirmosiose gretose kartu su tais, kurie mokės už bankų klaidas, – vieną gruodžio vakarą 2013 metais, pasibaigus politinėms deryboms dėl naujų įstatymų, tviteryje rašė Michelis Barnier, tuometinis aukštas Europos Sąjungos pareigūnas, atsakingas už finansinį reguliavimą.
Greitai pralėkė šešeri metai, ir visuomenė bando kompensuoti priemones, kuriomis vyriausybės įsigudrino apeiti šį principą. Dar šių metų gruodį Europos Komisija pritarė Vokietijos planui už 3,6 mlrd. eurų išgelbėti „Norddeutsche Landesbank-Girozentrale“, tuo tarpu Italija aktyviai ruošiasi išgelbėti regioninį kreditorių, veikiantį šalies pietinėje dalyje.
„Mes nerimavome kaip niekad: tai galėjo būti paskutinė vinis į mūsų problemų sprendimo sistemos karstą, – elektroniniame laiške rašė Luisas Garicano‘as. Europos Parlamento liberalų grupės Ispanijos atstovas.
Po krizės ES sutarė dėl taisyklių, kuriomis našta būtų perkelta ant sunegalavusių bankų savininkų ir kreditorių pečių, priverčiant juos prisiimti nuostolius prieš leidžiant bankui naudotis valstybiniais fondais. Buvo įsteigta agentūra, sprendžianti žlungančių bankų bėdas euro zonoje, o iš kreditorių pareikalauta išleisti tam tikrus skolos vertybinius popierius, kurie galėtų būti konvertuojami į kapitalą arba nurašomi, iškilus problemai.
Nuo tada, kai 2016 metais sistema įsigaliojo ir ėmė veikti visu pajėgumu, jos trūkumai tapo vis labiau akivaizdūs.
ES bankų pertvarkymo valdyba (BPV) (angl. Single Resolution Board), Europos Sąjungos institucija, atsakinga už žlungančių bankų pertvarkymą, sprendžia tik didžiausio masto atvejus, tuo tarpu visi likusieji reguliuojami remiantis nacionalinėmis nemokumo taisyklėmis. Jos vienos nuo kitų labai skiriasi ir gali atverti duris valstybiniam gelbėjimui.
Žemiau pateikiami ryškiausi pavyzdžiai nuo 2016 metų, kai mokesčių mokėtojai buvo pagauti ant bankų gelbėjimo kabliuko:
„Banco Popolare di Bari“
Anot banko vadovo Vincenzo De Bustio, ne per seniausiai šis regioninis lyderis, veikiantis Italijos pietinėje dalyje, sukaupė neveiksnių paskolų tiek, kad jos viršijo „bet kokį priimtiną lygį“. Vyriausybė nusprendė įsteigti plėtros banką, skirti jam 900 mln. eurų ir leisti jam finansuoti „Banca Popolare di Bari SCpA“ restruktūrizavimą kartu su tarpbankiniu fondu FITD.
„NordLB“
ES šių metų gruodį suteikė žalią šviesą Šiaurės Vokietijos kreditoriaus „NordLB“ gelbėjimui, kurį sudarė 2,8 mlrd. eurų kapitalo injekcijų bei apie 5 mlrd. eurų garantijų. Našta, kuri susikaupė dėl toksiškų paskolų, buvo padalyta tarp dviejų Vokietijos provincijų, kaip ir tarp viešajam sektoriui priklausančių taupomųjų bankų.
Prieš priimant sprendimą dėl gelbėjimo, vyko derybos su „Cerberus Capital Management“ ir „Centerbridge Partners“ dėl banko dalies, bet savininkai – Žemutinės Saksonijos ir Saksonijos-Anhalto žemės, taip pat kai kurie valstybiniai taupomieji bankai – galiausiai nusprendė patys paremti bankus.
Komisija nusprendė, kad čia nėra jokios nelegalios valstybinės paramos, nes investuotojams kompensuojama „rinkos sąlygomis“, o tai reiškia, jog privatus investuotojas, bent jau teoriškai, turėtų sutikti su tomis pačiomis sąlygomis,. Jeigu ir buvo toks privatus investuotojas, kuris sutiktų su tokiomis sąlygomis, jis, be abejonės, neapsireiškė.
„Banca Carige“
Draskomas vadovybės konfliktų ir neveiksnių skolų, „Banca Carige SpA“ patyrė krizę po krizės ir galiausiai šių metų pradžioje buvo perduotas ECB administravimui – beprecedentis žingsnis. Vyriausybė šių metų sausį suteikė likvidumo garantijų už maždaug 3 mlrd. eurų, norėdama užtikrinti, kad bankas bus pajėgus toliau dengti savo įsiskolinimus. Komisijos valstybinės paramos departamentas tvirtino, kad parama atitinka jo iškeltas taisykles, nes „Carige“ moka mokestį valstybei, be to, „ priemonė yra tikslinė, proporcinga, o jos galiojimas ir taikymo sritis riboti“.
„Veneto Banca“ ir „ Banca Popolare di Vicenza“
Po to, kai Italija mėnesių mėnesius mėgino išspręsti merdėjančių bankų, veikiančių viename iš turtingiausių šalies regionų, problemas, ECB vieną 2017 metų birželio penktadienį padėjo tam tašką ir perdavė juos BPV. Faktiškai agentūra nusprendė, jog šie bankai nėra pakankamai svarbūs, kad jiems būtų taikomos specialios priemonės, ir perdavė estafetę Italijos valdžios institucijoms. Šios, savo ruožtu, įsipareigojo skirti 17 mlrd. eurų paramą banku likvidavimui , siekdamos išvengti „rimtų trikdžių‘ vietos ekonomikoje ir palaikyti „Intesa Sanpaolo SpA“ inicijuotą perėmimą.
Nors akcininkai ir vėlesni kreditoriai prisiėmė nuostolius pagal ES valstybinės paramos taisykles, Italija vėliau nusprendė kompensuoti didžiajai jų daliai, argumentuodama, esą jie buvo suklaidinti dviejų bankų. Komisijos valstybinės paramos departamentas palaikė visas šias priemones.
„Banca Monte dei Paschi di Siena“
Italija pasinaudojo viena iš ES bankų bankrotų taisyklių išimčių, žinoma kaip Bankų atstatymo ir problemų sprendimo direktyva (Bank recovery and resolution directive (BRRD), ir skyrė seniausiam pasaulio bankui, prislėgtam sunkios neveiksnių paskolų naštos, 5,4 mlrd. eurų. Pagal tam tikrą įstatymą vyriausybėms leidžiama inicijuoti prevencinę rekapitalizaciją mokiems bankams, siekiant įveikti „rimtus trikdžius“ ekonomikoje.
Ir vėlgi, akcininkai bei vėlesni kreditoriai prisiėmė nuostolius, nors mažmeniniai klientai galėjo reikalauti kompensacijų iš banko. Kaip ir dviejų Venecijos bankų atveju, vyresniųjų obligacijų turėtojų buvo pasigailėta. Šiuo metu valstybė valdo 68 proc. banko ir svarsto būdus, kaip disponuoti šia dalimi.
„Caixa Geral de Depositos“ (CGD)
Šio valstybinio Portugalijos kreditoriaus rekapitalizacija 2017 metais taip pat nebuvo vertinama kaip neteisėta valstybinė parama, nes, kaip ir „NordLB“ atveju, vyriausybė kapitalo skyrė „rinkos sąlygomis“. Portugalija investavo 3,9 mlrd. eurų, planuodama esminę banko restruktūrizaciją ir taip tikėdamasi apsaugoti jo ilgalaikį pelningumą. Šių metų lapkritį CGD pranešė uždirbęs 641 mln. eurų grynojo pelno per pirmuosius devynis metų mėnesius, o vyriausybė tikisi kitais metais surinkti 237 mln. eurų dividendų.
„Cyprus Cooperative Bank“
Kipras 2018 metais sulaukė ES pritarimo skirti 3,5 mlrd. eurų – daugiau nei 10 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), – laipsniškam antrojo didžiausio šalies kreditoriaus likvidavimui. Pagrindinė priežastis, nulėmusi komisijos sprendimą, buvo ta, kad šis atvejis, prasidėjęs dar prieš įsigaliojant ES bankų problemų sprendimo tvarkai. užsitęsė per ilgai, kad jį būtų galima spręsti remiantis nacionaliniais įstatymais. Pusė iš banko aktyvų buvo neveiksnūs, jie buvo finansuojami vien indėliais, o tai reiškė, kad vargu ar galima buvo tikėtis, jog obligacijų turėtojai prisidės prie banko bankroto sąnaudų, teigė komisija.
