Švedija buvo viena iš nedaugelio ekonomikų, prieš pusę dešimtmečio sumažinusi pagrindines palūkanų normas žemiau nulio. Dabar centrinio Švedijos banko, arba Riksbanko, įkurto 1668 m., pareigūnai teigia, kad ši politika jau atliko savo stimuliavimo darbą, todėl vadinamasis atpirkimo kursas gali nustoti būti neigiamas.
Turtingą Šiaurės šalį toks sprendimas iškelia į pasaulinės pinigų politikos sceną, kol kolegos nervingai stebi, ar iš tiesų taip paprasta atsisakyti minusinių palūkanų normų eksperimento. Nors Federalinė rezervų sistema griežtai pasipriešino JAV prezidento Donaldo Trumpo raginimams žengti į neigiamą teritoriją, euro zonos, taip pat Šveicarijos, Danijos ir Japonijos bankininkai visi kartu atsiduria vienoje valtyje su Švedija.
„Gruodžio mėnesio Riksbanko sprendimas yra signalas, kad centriniai bankai pripažįsta, jog palūkanų normos yra per žemos, – teigia Švedijos „Catella“ portfelio valdytojas Thomas Elofssonas. – Bus įdomu stebėti, kaip SNB ir ECB sutars tarpusavyje ir kokius žengs žingsnius, vadovaudamiesi šia nauja mąstysena.“
Riksbanko gruodžio 19 d. sprendimas žada daugiau monetarinių veiksmų, nei praėjusią savaitę pademonstravo centriniai bankai JAV ir euro zonoje. Visi „Bloomberg“ apklausti ekonomistai (iš viso 18) prognozuoja, kad pagrindinė Švedijos norma padidės ketvirtadaliu punkto nuo dabartinio minus 0,25 proc.
Federalinė rezervų sistema gruodžio 11 d. paskelbė tęsianti pauzę, o kitą dieną Christine Lagarde per savo pirmąją spaudos konferenciją nuo tada, kai tapo Europos centrinio banko prezidente, kalbėjo apie artėjančią institucijos strategijos apžvalgą, o ne kokius nors konkrečius politinius veiksmus.
Švedijos centrinis bankas imasi pokyčių pasaulinio susirūpinimo dėl žalingų minusinės politikos padarinių kontekste. Bankų skundai dėl pelno maržų vis garsesni, o Riksbankas ir ECB kartu su keliais kitais centriniais bankais praėjusį mėnesį įspėjo apie riziką finansiniam stabilumui.
Pagrindinė minusinės politikos idėja ta, kad ji turėtų stimuliuoti ekonomikos augimą, skatindama finansines įstaigas skolinti pinigus, užuot juos kaupus. Tačiau ECB pareigūnai pastebimai ėmė bodėtis šia priemone, rugsėjį dar labiau sumažinę indėlių normą iki minus 0,5 proc., kad suvaldytų lėtėjančią ekonomiką. Jie vis dažniau pabrėžia žalingą poveikį, nors dar negalvoja atgręžti normų į priešingą pusę.
„Riksbanko troškimas „išvengti“ neigiamų palūkanų normų dėl įvairių šalutinių poveikių skatina tikėtiną atpirkimo palūkanų normų padidėjimą 25 baziniais punktais, – pirmadienį pranešime teigė „Citigroup Global Markets“ ekonomistė Tiia Lehto. – Švedijos analizė sustiprina požiūrį, kad nulis iš tiesų yra žemiausia riba ir kitose išsivysčiusiose ekonomikose, įskaitant JAV, Jungtinę Karalystę, Australiją ir t.t. Laikui bėgant tai gali vis labiau paveikti ECB mąstymą.“
Šveicarijos pareigūnai tvirtina, kad jų politikos negalima lyginti su Švedijos. Normų keitimas Švedijoje turi „visiškai kitokį makroekonominį poveikį“, nes krona nėra prieglobsčio valiuta, kaip kad frankas, praėjusią savaitę Berne pabrėžė SNB prezidentas Thomas Jordanas.
Ką sako „Bloomberg“ ekonomistai
„Švedijos lapkričio mėnesio infliacijos duomenys paspartėjo tiek, kad kitą savaitę būtų galima užtvirtinti Riksbanko palūkanų normų kilimą. Tikimės, kad banko valdytojas Stefanas Ingvesas su kolegomis gruodžio 19 d. padidins ketvirčio procentinę normą, po beveik penkerių metų atsisakydamas neigiamų rodiklių. Vėliau tikėtina, kad palūkanų normos išliks suspenduotos iki 2020 m.“
– Johanna Jeansson.
Spartėjanti infliacija leido Stokholmo tarifų nustatytojams teigti, kad politika suveikė. Prinstono universiteto profesorius Markusas Brunnermeieris, pirmasis išreiškęs mintį, kad neigiamos normos tam tikru metu pradeda kenkti ekonomikai, gali pasirodyti buvęs teisus.
„Tai labai specifiška: kai kurios šalys gali išmėginti labiau neigiamas normas, o kitoms to geriau nebandyti, – sakė jis. – Jei tai būtų kontraproduktyvu, infliacija nebūtų pradėjusi kilti.“
Kiti situaciją vertina skeptiškiau. Geriausiai žinomas neigiamų palūkanų kritikas yra buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas, kuris pasitelkęs Švedijos duomenis kartu su bendradarbiais parengė tyrimą, kuriame neigiamos normos buvo įvardytos kaip „geriausiu atveju nereikšmingos“ ir gal netgi „skatinančios susitraukimą“. Riksbankas šį tyrimą užginčijo.
L. Summerso bendraautorius, Brauno universiteto vadovas Gauti Eggertssonas teigia, kad sunku susidaryti tvirtą nuomonę apie tokios politikos veiksmingumą, tačiau vis dėlto jis pats ja abejoja.
„Priėjome prie išvados, kad du paskutiniai sumažinimai nedaug ką pakeitė“, – pažymėjo jis.
Dar prieš Švedijos sprendimą normą pakelti, ekonomistai prognozavo, kad jei Švedija žengs žingsnį ir normas pakels, ji tai padarys kaip tik tada, kai jos į eksportą orientuota ekonomika pradeda rodyti lėtėjimo požymius, nes dėl prekybos nesutarimų lėtėja viso pasaulio ekonomika.
Tai leidžia manyti, kad toks žingsnis gali pasirodyti priešlaikinis: prisiminkime 2010 m. pradėtą ir griežtos kritikos sulaukusį sugriežtinimą, kuris vėliau buvo atšauktas. Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas tokią politiką pavadino „sadomonetaristine“. Tokia perspektyva būtų skaudi ir ECB, kuris po metų bandė normas pakelti, vadovaujamas tuometinio prezidento Jeano-Claude'o Trichet.
Buvęs Švedijos politikos formuotojas Larsas E. O. Svenssonas tvirtina, kad tokios klaidos pavojus yra realus.
„Tai labai primena 2010 m. normų normalizaciją“, – teigia jis. Kitaip tariant, „panaši klaida. Laimei, mažesnio masto.“
