Suvaldyta bankų rizika po finansų krizės užleidžia vietą taisyklių švelninimui kaip tik tada, kai desperatiškas pelno troškimas ragina bankus lošti vis drąsiau. Atrodytų neprotinga: nors bankai yra saugesni nei buvo prieš „Lehman Brothers“ skandalą, vis dar pastebime kritinių trūkumų.

Sheila Bair nuo 2006 iki 2011 m. vadovavo JAV Federalinei indėlių draudimo korporacijai – įstaigai, saugančiai pasitikėjimą Amerikos bankų sistema, o dabar yra „Industrial & Commercial Bank of China Ltd.“ valdybos narė. Taigi ji turi unikalių įžvalgų apie tai, kaip keitėsi kreditoriai. Neseniai kalbėjausi su ja Vašingtone ruošdama „Bloomberg Storylines“ epizodą apie Italijos „Banca Monte dei Paschi di Siena SpA“: „Stebuklingai išnykęs 450 milijonų dolerių nuostolis“.

Lapkričio mėnesį trylika bankininkų iš „Paschi“, „Deutsche Bank AG“ ir „Nomura Holdings Inc.“ buvo nuteisti už tai, kad padėjo Italijos skolintojui nuslėpti 2008 m. nuostolius. Reikalas nenaujas, tačiau jis vis dar gali pasitarnauti kaip įspėjimas apie tai, jog bankai moka gudriai klastoti skaičius.

Svarbiausia (ir apie tai mes ilgai diskutavome su Sh. Bair), kad bankų sąskaitos vis dar yra neprieinamos, o reformos jų skaidrumo iš esmės nepagerino. Sudėtingos transakcijos gali suklaidinti ir neleisti suprasti tikrosios skolintojų finansinės būklės, o detalesnės taisyklės pavertė reguliavimo ataskaitų teikimą ir išorinį tikrinimą dar sudėtingesne užduotimi.

Toliau pateikiu redaguotą mūsų pokalbio nuorašą:

– Dar prieš „Monte Paschi“ „Lehman Brothers“ taip pat naudojo buhalterinę gudrybę – „Repo 105“, kad apskaita atrodytų įtaigesnė. Ko mes išmokome iš „Lehman?“

– Išmokome, kad ir toliau galima naudotis apskaitos gudrybėmis, siekiant pagražinti skaičius ir viešą informaciją. Tai vis dar tęsiasi.

– Ar po krizės reguliuotojams pavyko sumažinti bankų galimybes apžaisti reikalavimus?

– Nesvarbu, ar tai būtų buhalterinės apskaitos triukai, kuriais žmonės apžaidžia nustatytus normatyvus, ar fundamentalios nuostatos, kiek šioje sistemoje turi būti kapitalo ir likvidumo – mes juos šiek tiek pataisėme. Tačiau neatlikome jokių fundamentalių reformų.

– Ar mokesčių mokėtojams reikėtų sunerimti?

– Būdama piliete, nerimaujančia dėl ekonomikos stabilumo, kuris yra priklausomas nuo stabilios finansų sistemos, manau, kad žmonės visgi turėtų sunerimti. Egzistuoja prielaida, kad visa tai – vakarykštės naujienos. O aš sakyčiau, kad nereikėtų taip manyti, nes sistemoje vis dar pastebimas tam tikras silpnumas.

Finansiniai instrumentai, kuriuos mes toleruojame reguliuojamuose bankuose, pristatomi pernelyg sudėtingai. Kaip, atvirai kalbant, ir kultūra. Turiu omenyje, ar bankų valdytojai naudotų išvestines finansines priemones tam, kad pataisytų balansą, arba bandydami nuslėpti riziką ir nuostolius? Ne, nemanau, kad geri valdytojai taip elgtųsi. Tačiau tikriausiai vis dar egzistuoja kultūros problema, susijusi su finansinių paslaugų industrija, todėl bankų valdytojai ir toliau naudoja tokias strategijas, nors neturėtų.

– Ar pagerėjo duomenų atskleidimo skaidrumas?

– Jeigu ką, tai mes viską tik dar labiau apsunkinome, nes daugelis taisyklių, ypač susijusių su kapitalu ir likvidumu, yra tokios sudėtingos, kad investuotojai ir kiti asmenys (analitikai, žurnalistai) sunkiai bando išsiaiškinti, ar šios taisyklės tikrai geros ir ar bankai joms paklūsta. Manau, kad sudėtingumas tikrai trukdo išorinei disciplinai. Tai savotiškas vidinis žaidimas tarp bankų ir jų prižiūrėtojų.

– Kur, jūsų nuomone, šiuo metu kaupiasi sisteminė rizika? Ar ji kaupiasi bankų industrijos viduje?

– Iš tiesų niekas nėra už bankų sektoriaus ribų, nes per krizę matėme, kad visos tos toksiškos hipotekos buvo perkeliamos investuotojams.

– Nejau prisiminimai apie finansų krizę nyksta?

– Tai mane iš tiesų neramina – juk atrodė, kad visa tai išgyvenome ir išmokome pamoką. Tačiau tai, kas vyksta dabar [pokrizinių taisyklių supaprastinimas ir susilpninimas] yra tiesiog klaidinga.

Turėtume diskutuoti apie tai, kas nutiks per ateinančius vienerius ar dvejus metus, jei JAV arba, labiau tikėtina, pasaulinė ekonomika nugrims į recesiją; kaip gerai bankai yra jai pasiruošę, ar jie neturėtų jau dabar pradėti kurti kapitalo buferio?

– Ar esate tikra, kad mūsų nelaukia dar vienas „Monte Paschi“?

– Ne, nesu tikra. Jokiu būdu nesu tikra. Ne, ne, ne.