Neseniai paskelbtame Tarptautinio valiutos fondo straipsnyje buvo paskaičiuota, kurios atlyginimo dalies japonų darbuotojai yra pasirengę atsisakyti, kad galėtų mėgautis sveikesniu darbo ir asmeninio gyvenimo balansu. Nustatyta, kad per metus 3 milijonus jenų (27 600 dolerių) uždirbantys darbuotojai atsisakytų beveik pusės savo pajamų, kad tik išvengtų 45 ar daugiau valandų viršvalandžių per mėnesį. Rezultatas daugmaž atitiko ir didesnius atlyginimus gaunančių darbuotojų požiūrį.

Peršasi akivaizdi išvada: kompanijos turėtų padaryti viską, ką gali, kad darbo valandos išliktų proto ribose. Nereikia būti baigus verslo administravimo magistro, kad suprastum, jog mažesni atlyginimai padidintų įmonės pelningumo rodiklius, uždėdami papildomą pliusą: darbuotojai jaustųsi laimingesni ir galbūt netgi būtų produktyvesni.

Vis dėlto yra vienas svarbus niuansas: moterys kur kas labiau nei vyrai yra linkusios atsisakyti pinigų tam, kad turėtų daugiau laiko. Tai dažnai susiję su giluminiu kaltės jausmu, ir ne tik dėl vaikų auginimo, bet ir kitų buitinių įsipareigojimų, tokių kaip maisto ruošimas ir rūpinimasis senstančiais tėvais.

Nors pati išvada nėra revoliucinga, jos politinės implikacijos nekelia abejonių. Vietoj kiekvienos moters, sutinkančios iškeisti didesnę algą į didesnį lankstumą, rasime kažką, kas bus linkęs praleisti prie stalo visas 14 darbo valandų.

Tai rodo, kad kompanijos, pasiryžusios suteikti moterims daugiau pasirinkimo – pasiūlydamos keturių dienų savaitę ar trumpesnes darbo valandas, gali netyčia padidinti darbo užmokesčio skirtumą lyties pagrindu. Todėl geresnis būdas apsaugoti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą būtų užtikrinti, kad visi darbuotojai – vyrai, moterys, jauni, seni, tėvai ir bevaikiai – dirbtų trumpiau, bet produktyviau.

Vaikai ir darbas
Foto: Shutterstock


Yra atlikta daugybė tyrimų, kurie rodo, kad dirbant daugiau laiko nebūtinai pasiekiami geresni rezultatai. Tiesą sakant, remiantis Stanfordo universiteto tyrimu, kai darbuotojai dirba daugiau nei 50 valandų per savaitę, jų produktyvumas netgi mažėja. Nesvarbu, ar dirbsite 70, ar 56 valandas – galutinis rezultatas praktiškai nesiskirs.

Nepaisant pagarsėjusio japonų darbštumo, amerikiečiai dirba dar daugiau: 1786 valandas per metus (lyginant su japonų 1680), teigia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. Vokiečiai dirba mažiausiai – 1363 valandas per metus. Ir visgi pati produktyviausia iš trejetuko, matuojant bendruoju vidaus produktu per valandą, yra Vokietija, po jos eina Japonija, ir tik tada JAV.

Gera naujiena yra tai, kad darbdaviai jau pradeda reaguoti. Rugpjūtį „Microsoft Corp.“ savo Japonijos filiale išbandė keturių dienų darbo savaitę. Produktyvumas, palyginus su ankstesniais metais, išaugo 40 proc. Viena valdiška įstaiga Tokijo centre nuo 19 val. pradėjo išjunginėti šviesas, ragindama žmones eiti namo. O Europoje finansų pramonės grupės stumia Londono vertybinių popierių biržą sutrumpinti prekybos dieną 90 minučių.

Visas šis sujudimas yra geras dalykas, tačiau darbdaviams ir politikams svarbu atpažinti galimus spąstus. Labiausiai nerimą keliantis TVF tyrimo niuansas – moterų noras uždirbti mažiau šalyje, kurioje darbo užmokesčio skirtumas ir taip didelis. Japonijos vyrų vidutinės pajamos yra 24,5 proc. didesnės už vyrų ir moterų pajamas bendrai paėmus. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vidurkis – 13,5 proc., o JAV – 18,2 proc.

Lanksčios darbo valandos gali reikšti daugelį dalykų: nuotolinį darbą, trumpesnes darbo savaites ar netgi galimybę dirbti sau patogiu grafiku, jei tik išdirbsite tam tikrą nustatytą valandų skaičių. Tokios permainos praverstų tiek vyrams, tiek moterims. Parodykite man tėvą ar motiną, kurie neįvertintų galimybės atsakinėti į elektroninius laiškus sėdint vaikų gydytojo laukiamajame.

Foto: Adobe Stock


O kas, jei visas tas „multitaskinimas“ tik prideda valandų ir streso? Ankstesniame darbe, kai mano sūnus dar buvo kūdikis, galėdavau išeiti iš darbo anksčiau, kad paguldyčiau jį į lovą. Ir visgi prisimenu daugybę naktų, praleistų spoksant į „iPhone“, vienu pirštu bandant suregzti laišką, kita ranka sūpuojant vaiką. Tikriausiai ir aš būčiau sutikusi atsisakyti gabalo algos, kad tą darbą galėčiau ramiai, be kaltės, užbaigti ryte – ir užbaigti žymiai greičiau.

Daugelis moterų lankstaus grafiko baidosi būtent dėl šios priežasties: jos žino, kad galiausiai dirbs už dyką. Net kompanijoms, turinčioms pačių geriausių ketinimų, bus sunku apibrėžti ir įvertinti, ką reikėtų įskaičiuoti į darbo valandas.

Štai kodėl lanksti žmogiškųjų išteklių politika neturės prasmės, jei kultūra nepradės vystytis greičiau. Japonijos darbuotojai gauna vienus iš dosniausių vaiko priežiūros atostogų paketų pasaulyje, tačiau tik nedaugelis tėvų jais naudojasi, kaip pastebėjo mano kolegė Anjani Trivedi. Tenai žmonės verčiau yra linkę mirtinai nusidirbti – tiesiogine žodžio prasme – triūsdami 100 valandų per savaitę.

Konosuke Matsushita, „Panasonic Corp.“ įkūrėjas ir verslo valdymo guru, yra sakęs, kad apie kiekvieną užduotį reikėtų galvoti kaip apie „trijų dienų darbą“ – tai yra, net paprasčiausias užduotis atlikti su didžiausiu atsidavimu, tarsi tarnautum viso gyvenimo pašaukimui. Atėjo metas su panašiu atsidavimu apginti ir savo gerovę.