Vis dėlto esama esminių skirtumų tarp to, kas apibrėžia ekonominius laimėtojus ir pralaimėtojus vienoje ir kitoje Atlanto pusėje. Jungtinėse Valstijose pagrindinis veiksnys, lemiantis, ar darbuotojui pavyks prasimušti robotikos amžiuje, yra išsilavinimas. O štai Europos Sąjungoje kur kas svarbiau tai, ar darbuotojas turi stiprią apsaugą pagal darbo sutartį; daugelis vyresnio amžiaus pramonės sektoriaus darbuotojų ją turi.

Bet kuri vyriausybė elgtųsi kvailai, mėgindama atkalbėti kompanijas nuo investavimo į našesnes mašinas. Inovacijos yra galingas ekonomikos augimo variklis. Tačiau būtina įsitikinti, kad automatizacijos poveikis bus paskirstytas tolygiai.

Amerikietiškas modelis – pirmenybė išsilavinusiems – gali atrodyti brutalus, tačiau jis bent jau primena meritokratiškąjį (jei nepaisysime koledžų palankumo turtingiesiems). Priešingai, europietiška tendencija ginti darbuotojus su geriausiomis darbo sutartimis yra nesąžininga jaunesnių darbuotojų atžvilgiu, mat šie tokių garantijų neturi. Kažin ar tai geriausias būdas spręsti neteisybės skirtingų kartų atžvilgiu problemą, dėl kurios kai kurie jaunesni rinkėjai linksta prie kairiųjų ir dešiniųjų populistų.

Europos profesinio mokymo plėtros centro užsakymu atliktas Konstantinoso Pouliakaso tyrimas rodo, kokiu mastu automatizavimas kelia iššūkį Europai. Remdamasis beveik 50 000 asmenų apklausa, mokslininkas nustatė, kad 14 proc. suaugusių darbuotojų gali susidurti su labai aukšta automatizacijos rizika. Didžiausias pavojus gresia šabloniško, rutiniško darbo vietoms, kuriose beveik nėra perduodamų įgūdžių ar socialinės interakcijos.

Europietiškos darbo rinkos vidutinių pajamų sektorius tuštėja taip pat, kaip ir amerikietiškos. Trys ekonomistai – Maartenas Goosas, Alanas Manningas ir Anna Salomons apžvelgė 16 Europos šalių nuo 1993 iki 2006 m. Jie nustatė, kad per tą laikotarpį išaugo gerai apmokamų specialistų ir vadybininkų bei mažai apmokamų paslaugų sferos darbuotojų dalis, tačiau sumažėjo gamybinius ir rutininius biuro darbus atliekančių darbuotojų dalis. Šis pokytis paaiškinamas vadinamąja „rutinizacijos hipoteze“, pagal kurią kompiuteriai gali lengvai perimti pasikartojančias, rutiniškas užduotis, todėl jas atliekantys darbuotojai yra labiausiai pažeidžiami.

Foto: Sipa / Scanpix


Keista, bet skirtingai nei JAV, Europoje pastebima mažai ženklų, kad automatizacija dar labiau poliarizuotų darbo užmokesčius. Ekonomistai Paolo Naticchioni, Giuseppe Ragusa ir Riccardo Massari peržiūrėjo atlyginimus žemyne nuo 1995 iki 2007 m. ir nustatė, kad technologijos turi visai nežymų poveikį darbo užmokesčio pasiskirstymui. Kitas įdomus jų atradimas yra tas, kad Europos Sąjungoje išsilavinimas praktiškai neturi įtakos darbo užmokesčio nelygybei (kas būdinga amerikiečiams).

Vis dėlto Europoje yra akivaizdžių automatizavimo pralaimėtojų, kaip pabrėžiama Viurcburgo universiteto ekonomisto Wolfgango Dautho ir jo kolegų atliktame Vokietijos tyrime. W. Dauthas nustatė, kad didžioji našta tenka jauniems darbuotojams, dar tik žengiantiems į gamybos sektorių.

Europos darbo rinkos nelankstumas – užtikrinant ilgiau dirbančių darbuotojų apsaugą – reiškia, kad kompanijos turi suteikti stabilesnes ir geriau apmokamas darbo vietas vyresniems rinkos dalyviams ir šitokiu būdu nubausti naujokus. Jaunesniems darbuotojams tenka keisti gamyklas arba apskritai palikti gamybos sektorių, patiriant didelius nuostolius.

Ar vyriausybės turėtų reaguoti atgrasindamos nuo inovacijų? Jokiu būdu. Italijos pavyzdys rodo, kad nepakankamas automatizavimas kenkia darbo rinkai. Gaetano Basso iš Italijos banko nustatė, kad apytikriai nuo 2005 m. italai patyrė ne darbo užmokesčio poliarizaciją, bet visišką darbo rinkos degradaciją.

Ženkliai išaugo tik fizinį darbą dirbančių ir mažai uždirbančių asmenų dalis, tuo tarpu aukštą darbo užmokestį gaunančių asmenų dalis sumažėjo kartu su vidutines pajamas gaunančių. Viena iš priežasčių – automatizavimo trūkumas. Tris dešimtmečius Italijos ekonomiką stabdė našumo stagnacija, todėl nenuostabu, kad darbo užmokestis ir darbo kokybė nepasitaisė.

Užuot kovojusios su inovacijomis, vyriausybės turėtų efektyviau tvarkytis su nepageidaujamomis jų pasekmėmis. Akivaizdžiausia tobulintina sritis abiejose Atlanto pusėse – jaunesnių ir vyresnių darbuotojų edukacija. Tinkamų įgūdžių ugdymas visiems išeis į naudą. Tačiau Europos politikai taip pat turės nuspręsti, ar ir toliau palikti darbo rinką palankią ilgamečių darbuotojų naudai. Jei taip, šiandien neradę sau vietos jaunuoliai rytoj taps užmirštais vyrais ir moterimis. Ir pačiais pikčiausiais rinkėjais.