Macronas ir Merkel įtraukti į naują šaltąjį karą

„Technologinis suverenumas“ yra vienas iš šiais laikais madingesnių terminų, reiškiantis saugią erdvę zebibaitams nacionalinių duomenų, apsaugotą nuo JAV ar Kinijos intervencijos ar mėginimų juos perimti.

Tiek Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, tiek Vokietijos kanclerė šią frazę renkasi norėdami duoti impulsą įvairiausioms iniciatyvoms, nuo dirbtinio intelekto programų iki valstybės remiamos debesų kompiuterijos. Naujoji Europos Komisijos (EK) vadovė Ursula Von der Leyen šią koncepciją įpynė į savo politines gaires.

Kilnus tikslas, vien jau dėl to, kad tuo pripažįstama, jog Europa šiuo metu – kas tik nori, tik ne techniniu požiūriu suvereni. Interneto milžinės veikia Amerikoje ir Kinijoje – tokios kaip „Alphabet Inc.“, „Facebook Inc.“, „Amazon.com Inc.“, „Alibaba Group Holding Ltd“, - ir apie 92 proc. Vakarų pasaulio duomenų saugoma Jungtinėse Valstijose, rodo CEPS ekspertų grupės duomenys. Kinijai tenka daugiau nei trečdalis pasaulio patentų paraiškų dėl 5G mobiliųjų technologijų. „Amazon“ didžiuojasi, kad 80 proc. pelningų ir prestižinių Vokietijos bendrovių DAX indeksus skaičiuojančioje biržoje naudoja jos debesijos paslaugų teikėją AWS.

Lenktynės dėl pranašumo tarp Pekino bei Vašingtono, drebinančios technologijų sektorių ir smogiančios ES galimybėms apsaugoti savo įtakos sferą, ragina imtis atitinkamų priemonių. JAV prezidento Donaldo Trumpo draudimas, taikomas „Huawei Technologies Co.“, ir jo mėginimai įkalbėti sąjungininkus griebtis tokių pat veiksmų buvo perspėjimas, kad ir kiek būtų pagrįstas jo susirūpinimas saugumu. Kaip ir Jungtinių Valstijų „Debesų aktas“ (Cloud Act), kuris verčia amerikiečių versloves perduoti duomenis, jei tokie užsakyti, neatsižvelgiant į tai, kur jie saugomi. Tiek Kinija, tiek Jungtinės Valstijos Europos Sąjungą mato kaip galimą auką pasauliniame technologijų grumtynėse. Ir jos teisios.

Europos problema yra ta, kad susigrąžinti suverenumą nėra nei paprasta, nei pigu, Kaip pavyzdį panagrinėkim debesų kompiuteriją, sritį, kurioje Prancūzija ir Vokietija dairosi galimybių kurti „suverenią“ vidaus infrastruktūrą, pritaikytą nacionalinėms bei Europos bendrovėms. Tai 220 mlrd. dolerių vertės pasaulinė rinka su dominuojančiais JAV tiekėjais, kurių rinkos vertė siekia maždaug 1 trln. dolerių, - ji kasmet investuoja dešimtis milijardų dolerių į infrastruktūrą. Jų galia ne tik technologinė. Kai „Microsoft Corp.“ skiria 7,5 mlrd. dolerių įsigyti aktyvą, tarkim, „GitHub“, atviro kodo saugojimo sistemą, ji įtraukia aukštai vertinamus programinės įrangos kūrėjus į savo pačios orbitą. „Amazon“ debesijos paslaugų teikėjai AWS taip pat būdingi panašūs užmojai, kainodara ir lengvatos, pritraukiantys klientus.

Prancūzija bei Vokietija šioje srityje nelaimės priešpriešinio mūšio. Paryžius vis dar neatsigauna nuo nesėkmigų praėjusių metų bandymų sukurti privatų debesį už 150 mln. eurų (165 mln. dolerių) sumą. Voketija turi „Gaia-X“, kuri panaši į bendrą erdvę, skirtą dalytis duomenimis svarbiausių DAX indeksą sudarančių įmonių - nuo“SAPSE“ iki Siemens AG;‘. Vis dėlto sunku suprasti, kaip tokios iniciatyvos paskatins pasiekti tikro suverenumo skaitmeninėje aplinkoje; ne tik dėl didelių investicijų trūkumo, bet ir dėl to, kad nelengva išvengti būtinybės naudoti JAV debesijos technologijas.

Kad ir kaip ten būtų, tikrai nepakenktų, jeigu tokia tendencija paskatintų Prancūziją bei Vokietiją glaudžiau bendradarbiauti– padedant pamatus ambicingesnei išlaidų programai, – o Briuselį – daryti tai, ką jis moka geriausiai: nustatyti įsipareigojimų taisykles visoms technologijų bendrovėms. Europos komisarė Margrethe Vestager jau reikalauja griežtesnio duomenų apsaugos įstatymų vykdymo ir laikosi nuosekliai agresyvaus požiūrio į Silicio slėnio bei Siatlo milžinių daromus antimonopolinių taisyklių pažeidimus. Tai ne suverenumas, bet jau pradžia.