Jei K-pop, arba korėjietiška popmuzika, turi dvasinius namus, tai greičiausiai yra „SMTown“. „SM Entertainment Co.“ valdomas šešių aukštų kompleksas turtingame Seulo Gangnamo rajone yra aukštųjų technologijų šventovė, kurioje garbinamas sėkmingiausias Pietų Korėjos kultūrinis eksportas. Visos fojė sienos nukabinėtos įrėmintais nespalvotais „SM“ „dievukų“, kaip vadinamos K-pop žvaigždės, portretais. Šalia liftų kabo šimtai tų pačių atlikėjų polaroidų, užfiksuotų realistiškesnėje šviesoje, bet su ta pačia gerai „nufotošopinta“ oda, kuri atrodo it nulipdyta iš marcipano.
„SMTown“ pasididžiavimas – muziejus, skirtas pagerbti garsiausius įrašų kompanijos atlikėjus. Čia rasime didelę ekspoziciją, skirtą „Super Junior“ – 13 narių vaikinų grupei, tapusiai viena pirmųjų K-pop sensacijų. Kitoje salėje – „Girls' Generation“, sirupo saldumo ansamblis, kadaise flirtavęs su pasauline šlove dėl tokių įvairiakalbių dainelių kaip „Aš turiu vaikiną“ (angl. I Got a Boy). („Aš turiu vaikiną / Šaunu! / Aš turiu vaikiną / Faina! / Aš turiu vaikiną, gražų vaikiną!“) Taip pat yra keletas eksponatų, skirtų penkių vaikinų grupei „SHINee“. Arba veikiau buvusiai penkių vaikinų grupei.
2017 m. gruodžio mėnesį pagrindinis vokalistas Kimas Jong-hyunas viename Seulo bute baigė gyvenimą savižudybe. „Depresija pamažu prie manęs sėlino ir galiausiai prarijo, – rašė jis priešmirtiniame laiške. – Išgarsėti pasaulyje nebuvo mano kelias... Stebuklas, kad taip ilgai ištvėriau.“ Kimui buvo 27-eri; jei jis būtų garbinamas Vakaruose, būtų prisimenamas su tokiu pat atodūsiu kaip ir kitos superžvaigždės, kaip antai Jimi Hendrixas ir Amy Winehouse, kurie mirė sulaukę to paties amžiaus. Tačiau šiame muziejuje Kimo mirtis niekada neįvyko. Šiaip jau išsami grupės chronologija apie ją nė neužsimena; iki minėtosios datos grupės nuotraukose vaikinas figūruoja, po jos – nebe.
Nebūtų visiškai sąžininga vadinti tai K-pop santykio su savo auditorija metafora, tačiau nebūtų ir visai neteisinga. K-pop yra priklausomas nuo akylai kontroliuojamų santykių su gerbėjais. Dievukas, pagrindinis šio žanro vienetas, pradedamas formuoti dar paauglystėje; jo laukia ilgi sunkių treniruočių metai. Kai jis būna jau pasirengęs susitikti su publika, prodiuseriai suranda jam grupę, kuri padėtų perteikti jo įvaizdį ir balsą muzikos, vaizdo įrašų ir socialinės žiniasklaidos gerbėjų srautams visoje Rytų Azijoje. Idealaus dievuko moralė tokia pat glotni kaip jo poros: jis vengia narkotikų, azartinių lošimų ir bet kokio netinkamo elgesio viešumoje.
Merginų grupės paprastai naudojasi vyrų geismą kurstančiomis klišėmis – flirtuojančios mokinukės, švelniaakės paaugliukės; atviras Rihannos ar Lady Gagos seksualumas čia būtų visiškai ne vietoje. Ir nors absoliuti dauguma K-pop dainų yra apie santykius ir išsiskyrimą, prodiuseriai stengiasi atgrasinti žvaigždes nuo bet kokių romantinių ryšių. Galbūt muzika dėl to netenka aštrumo, užtat įgyja paklausumo. Korėja ir Japonija daugeliu atžvilgių yra konservatyvios visuomenės, o kylanti Kinija apskritai draudžia užsienietiškas manieras, kurios, jos manymu, daro neigiamą įtaką visuomenei.
Tačiau šiemet dorybės siena sugriuvo po skandalo, kuris ir toliau drebina K-pop industriją. Viskas prasidėjo sausio mėnesį, kai vienas vyrukas pranešė, esą apsaugininkai jį sumušė, kai šis pamėgino sustabdyti seksualinę prievartą Seulo naktiniame klube „Burning Sun“, iš dalies priklausančiame atlikėjui Seungri, vienai populiariausių K-pop žvaigždžių. Pareiškimai išaugo į seriją persidengiančių kaltinimų, susijusių su prekyba seksu, išžaginimais per pasimatymą, šnipinėjimo kamerų įrašais ir kyšininkavimu. Seungri ir keliems kitiems dievukams iškeltos baudžiamosios bylos, o „YG Entertainment Inc.“, įrašų kompanija, atsakinga už pirmąjį K-pop pasaulinį hitą „Gangnam Style“, dėl kilusio sąmyšio nutraukė veiklą. Tuo tarpu prokurorai pradėjo tyrimą dėl to, ar policija iš tiesų kišosi į žvaigždžių gyvenimą, ignoravo pranešimus apie seksualinę prievartą ir leido tokioms vietoms kaip „Burning Sun“ tapti seksualinių persekiotojų slėptuvėmis.
Skandalas nepalankiai nušvietė visą dievukų sistemą, kuri ištraukia atlikėjus iš griežto ugdymo mokyklų ir iškelia į žvaigždes dar ankstyvoje jaunystėje, apipildama juos pinigais ir dusindama šlove. Tai taip pat sukėlė platesnes diskusijas apie elgesį su moterimis Pietų Korėjoje, kur didžiulis jų skaičius susiduria su priekabiavimu, prievarta ir stebėjimu per šnipinėjimo kameras, nuolat aptinkamas viešbučių kambariuose ir viešose pirtyse.
Muzikos eksporto agentūros „DFSB Kollective“ duomenimis, atsižvelgiant į milžinišką kultūrinę ir ekonominę K-pop reikšmę – 2018 m. keturių didžiausių K-pop kompanijų pajamos sudarė apie 1,1 milijardą dolerių, – realūs pokyčiai galėtų pakeisti požiūrį į Pietų Korėją kaip visumą. Tačiau šalyje, kur socialinė pažanga dažniausiai atsilieka nuo technologinės ir materialinės, niekas į tai nededa daug vilčių. Pietų Korėjos moterims „situacija beviltiška“, teigia Sim Sang-jeung, įstatymų leidėja ir buvusi kandidatė į prezidentus, reikalavusi didesnės apsaugos nuo prievartos. Klube „Burning Sun“ „policija ir valdžios institucijos siekė apsaugoti tuos, kurie turi valdžią, ir nuslėpti nusikaltimus, – teigia ji. – Kasdieniame gyvenime moteris niekur negali jaustis saugi.“
Didžiąją savo karjeros dalį Seungri, kurio tikrasis vardas Lee Seung-hyunas, praleido K-pop teritorijoje. Gimęs pietiniame Kvangdžu mieste, vaikinas debiutavo sulaukęs 15 metų su grupe „Big Bang“. Iš pradžių grupė buvo sutikta gana vėsiai, tačiau ilgainiui tapo vienu garsiausių K-pop vardų. Seungri – kampuotu žandikauliu, tankiais plaukais ir su duobutėmis skruostuose – pradėjo solo karjerą ir tapo viena atpažįstamiausių Korėjos įžymybių – išliko populiarus net po 2012-ųjų „sekso skandalo“, kurį sukėlė vieno Japonijos žurnalo straipsnis, esą ilsėdamasis šioje šalyje vaikinas... turėjo lytinių santykių. Seungri nusifilmavo keliuose korėjiečių ir japonų filmuose bei dalyvavo įvairiuose šou, o 2018 m. pradėjo savo pirmąjį solo turnė, pristatydamas albumą „The Great Seungri“, ant kurio viršelio jis pavaizduotas su Getsbio stiliaus smokingu.
Pasiekęs Korėjos pramogų pasaulio aukštumas, Seungri susidūrė su grėsmingu iššūkiu. Visi Pietų Korėjos vyrai privalo iki dvejų metų tarnauti kariuomenėje – tai suprantama, kadangi šalis formaliai vis dar kariauja su savo šiaurine kaimyne. K-pop žvaigždės stengiasi atidėti tarnybą tiek, kiek gali, tačiau beveik visos be išimties privalo iki 28-erių stoti į kariuomenę. Skoniai greitai keičiasi, ir dingęs iš visuomenės akiračio stabukas gali niekada nebesusigrąžinti ankstesnio dėmesio. Tai verčia daugelį vyrų žvaigždžių diversifikuoti savo pajamas investuojant į restoranus, barus, mados ženklus ir nekilnojamąjį turtą. Seungri, kuris turėjo stoti į kariuomenę šiais metais, ėmėsi energingesnių veiksmų nei dauguma, atidarydamas tinklinį ramenų restoraną ir įsigydamas akcijų paketą kosmetikos kompanijoje. Jis taip pat investavo į naktinį klubą „Burning Sun“, įsikūrusį Gangnamo viešbučio „Le Méridien“ rūsyje. Vaikinas tapo klubo rinkodaros veidu ir periodiškai pasirodydavo kaip didžėjus.
Gruodžio mėnesį muzikinių vaizdo klipų meno direktorius Kimas Sang-kyo internetiniame forume paskelbė pranešimą apie naktį, kurią neseniai praleido klube „Burning Sun“. Kimas papasakojo, kaip anksti ryte ėjo iš draugo gimtadienio vakarėlio, ir prie jo pripuolė moteris, kurios jis nepažinojo, matyt, bandydama apsisaugoti nuo vyro, kuris ją vijosi. Kai Kimas mėgino tarp jų įsiterpti, vyras paleido į darbą kumščius, o jam pavymui ir keli kiti. Lauke jį ėmė daužyti „Burning Sun“ apsaugos darbuotojai. Anot Kimo, policija jo pareiškimą atmetė ir priėmė apsaugininkų paaiškinimus, uždarė jį į areštinę ir dar kartą sumušė. Pareigūnai vėliau dėl seksualinio priekabiavimo apkaltino patį Kimą, tačiau jis tai neigia.
Sausio mėnesį Kimo pasakojimas išplito po visą internetą, ir reikalą ėmėsi tirti Seulo policija. Po to, kai vietinė žiniasklaida paskelbė žinučių nuorašus, iš kurių matyti, kad Seungri rinko prostitutes klube apsilankiusiems investuotojams, pareigūnai žvaigždę apklausė kilus įtarimams, kad moterys „Burning Sun“ buvo pardavinėjamos ir prievartaujamos. Kovo mėnesį jie paskelbė jį oficialiu įtariamuoju prostitucijos byloje. Jo advokatas atsisakė kaltinimus komentuoti, o pats Seungri neigia nusižengęs. („Burning Sun“ jau uždarytas.)
Kadangi K-pop netoleruoja skandalų, Seungri iškart paskelbė pasitraukiantis iš pramogų verslo. Tą pačią dieną Korėjos spauda paskelbė pokalbių nuorašus, iš kurių matyti, kad dar viena K-pop žvaigždė, Jungas Joon-youngas, dalijosi savo sekso partnerių vaizdo įrašais, aiškiai darytais be jų žinios. Kitas pokalbyje dalyvavęs asmuo paminėjo moters apsvaiginimą narkotikais. Į tai Jungas atsakė: „Tu ją išžaginai“, ir pridėjo juoko simbolį. Jis buvo apkaltintas seksualiniu smurtu ir moterų filmavimu be jų sutikimo; pirmąjį kaltinimą jis paneigė, tačiau pripažino antrąjį.
Vėliau tą mėnesį prezidentas Moonas Jae-inas paragino pradėti platesnį seksualinių nusikaltimų, susijusių su pramogų industrija, tyrimą ir liepė atnaujinti ankstesnius tyrimus. Tarp jų – 29-erių aktorės Jang Ja-yeon, nusižudžiusios 2009 m., byla: moteris paliko laišką, kuriame teigė, kad buvo priversta permiegoti su daugiau nei 30 iškilių vyrų.
Plūdo vis nauji pranešimai, ir ėmė atrodyti, kad verslas, apsėstas savo paties įvaizdžio puoselėjimo, gali sprogti. Buvo tiriama vis daugiau muzikantų, kurie dalijosi šnipinėjimų kamerų įrašais, o keli policijos pareigūnai buvo apkaltinti bendradarbiavę su „Burning Sun“ savininkais, „užsimerkdami“ prieš narkotikų vartojimą ir smurtinį elgesį klube. Vienu metu Korėjos žiniasklaida pranešė, kad „YG“ įkūrėjas ir vyriausiasis prodiuseris Yangas Hyun-sukas naudojosi prostitutėmis, siekdamas papirkti finansininką Jho Low, kuriam JAV ir Malaizijoje iškelti kriminaliniai kaltinimai (kuriuos jis neigia) dėl tariamo Malaizijos valstybinio turto fondo apiplėšimo. Vyrus supažindino „Gangnam Style“ žvaigždė Psy. (Low neigė Pietų Korėjoje užsiėmęs nederamu elgesiu. Po tyrimo policija atsisakė pateikti kaltinimus Yangui, kuris pasitraukė iš savo vykdomųjų pareigų tikėdamasis „stabilizuoti „YG“, kaip teigiama jo birželio mėnesio pareiškime. „Begėdiški ir žeminantys žodžiai yra skleidžiami taip beatodairiškai, tarsi būtų tiesa“, – skundėsi jis.)
Istorija tapo dar tamsesnė, kai joje pasirodė vyras, vardu Joo Won-kyu. Metodistų pastorius Joo dešimtmetį dirbo Gangname su iš namų pabėgusiais paaugliais. Maždaug 2016 m. jis pastebėjo, kad daugelis jų, ypač merginos, kažkur dingsta. Galiausiai jis atsekė keletą nakvynės vietų, kur jos dirbo „palydovėmis“, dažnai su padirbtais asmens tapatybės dokumentais, nes buvo nepilnametės. Norėdamas išsiaiškinti daugiau, jis įsidarbino ten pats, tiekdamas alkoholinius gėrimus ir taisydamas įrangą klubuose, įskaitant vietą, kuri vėliau pasivadino „Burning Sun“. Jis teigė, kad klubai samdydavo „skautus“, kurie tarp benamių paauglių ieškodavo patrauklių merginų. Anot jo, kelis mėnesius pradirbusios klubuose, tokios merginos būdavo perleidžiamos pasiturintiems svečiams, prieš tai kartais apsvaigintos prievartavimo narkotiku GHB.
„Tai – elitinės sekso prekybos kultūra“, – interviu teigė Joo, nuo to laiko tapęs iškiliu sugriežtintų seksualinės prievartos įstatymų šalininku. Gangnamą, kur K-pop dievukai ir prodiuseriai trinasi šonais su turtingiausiais ir daugiausia ryšių turinčiais Pietų Korėjos piliečiais, jis apibūdino kaip „vyrų dominuojamą visuomenę“, kuri moteris laiko vienkartinėmis prekėmis. Dievukų sistema, pasak jo, prisidėjo prie šios kultūros sustiprinimo. „Daugelis K-pop dievukų treniruojami nuo 9-erių metų. Sulaukę pasisekimo ir populiarumo, jie tampa tarytum kokiais karaliais.“
„Burning Sun“ skandalas atnešė K-pop nešlovę ne vien todėl, kad palietė kontroversišką sekso temą. Jis taip pat parodė, kad industrija praranda dalį savo svarbiausios valiutos: kontrolės. Svarbiausi K-pop veikėjai – prodiuserinės kompanijos, veikiančios kaip talentų agentūros, įrašų bendrovės ir koncertų organizatorės. Net didžiausios žvaigždės iš tikrųjų tėra samdyti darbuotojai, kuriems mokama dalis pajamų ir iš kurių tikimasi pasiekti tam tikrų nustatytų tikslų, susijusių su pasirodymais, turnė ir viešumu.
Sistema buvo lyginama su įvairiais fabrikais, tačiau ji taip pat pasižymi viduramžių gildijų charakteristikomis. Dievukai paprastai pasirašo sutartį septyneriems metams – ištisai amžinybei tokioje profesijoje, kur 30 metų jau yra kritinė amžiaus riba. (Anksčiau sutartys būdavo pasirašomos daugiau nei dešimtmečiui.) Beveik visi atlikėjai pradeda kaip „pameistriai“, kelias valandas per dieną turintys dainuoti, šokti ir daryti tai, ką galima būtų pavadinti „įvaizdžio kūrimu“. Kai tik jie sulaukia paauglystės, prodiuseriai atsirenka perspektyviausius ir suburia į grupes, kurios repetuoja dar metus ar dvejus prieš debiutuodamos viešai.
Kiekvienos grupės muzikinis stilius formuojamas pagal tuometinę madą. Daugybė sėkmingiausių dainų yra kompozicinės, sujungiančios repą, elektroniką ir netgi regį – su pagauliais „kabliukais“ ir priedainiais, dainuojamais iš dalies angliškai. Pirmaisiais šio tūkstantmečio metais, kai K-pop išpopuliarėjo užsienyje, išstumdamas nykstantį Honkongo eksportą „Cantopop“, prodiuserinės kompanijos didelę dalį dainų žodžių išvertė į anglų kalbą, o į dievukų sistemą integravo ir užsienio jaunimą – daugiausia iš Korėjos diasporos, taip pat iš Tailando ir Kinijos.
Nesunku suprasti, kodėl prodiuserinės kompanijos linksta prie fabriko modelio. Turint aukštos kvalifikacijos atlikėjų rezervą, vienas iš pagrindinių Vakarų įrašų kompanijų nerimo šaltinių – medžioti kylančias žvaigždes ir pasirašyti su jomis sutartis, kol neaplenkė konkurentai – tiesiog neegzistuoja. Jei prodiuseriai nusprendžia, kad kita ryški tendencija bus hiphopas arba mišrios vaikinų ir merginų grupės, jie paprasčiausiai atitinkamai paskirsto savo turimus atlikėjus. Teoriškai dievukų pakeičiamumas ir griežtos sutartys padeda juos kontroliuoti lengviau nei Vakarų žvaigždes. Niekas negali atleisti Justino Bieberio, tačiau kiekviena K-pop žvaigždė turi savo bosą.
Sistemai netrūksta ir kritikos. Feministinės grupės pasmerkė industrijos elgesį su moterimis, kurioms dažnai mokama mažiau nei vyrams ir nustatomos dar griežtesnės fizinės ir elgesio ribos. Jei jos neatitinka šių lūkesčių, jų laukia negailestingos internetinės patyčios, kartais turinčios tragiškų pasekmių: spalio mėnesį garsi dainininkė Sulli, atvirai prabilusi apie psichinę sveikatą ir pajudinusi kitus šios industrijos tabu, mirė veikiausiai nusižudžiusi po kelerių metų kritikos internete. Kai kurie dievukai padavė savo prodiuserius į teismą, teigdami, kad iš jų buvo atimtas beveik visas finansinis uždarbis. Nors kai kurie atlikėjai rašo savo dainas, kūrybiškumo ar unikalaus balso puoselėjimui retai teikiama pirmenybė. Tikslas yra imituoti, patobulinti ar suderinti kelias formules.
K-pop sudedamosios dalys ruošiamos tokiose vietose kaip „DSP Media“ mokykla. Vidutinio dydžio prodiuserinė kompanija, įsikūrusi siauroje gatvelėje šiaurinėje Gangnamo dalyje, pastarųjų mėnesių skandaluose nedalyvavo. Mokykloje devyni vaikinai ir trys merginos treniruojasi nuo vidudienio iki vėlyvo vakaro penkias dienas per savaitę, taip pat ir savaitgaliais. Bent jau pagal vietinius standartus tai ne taip baisu, kaip atrodo. Korėjiečiai moksleiviai mokymuisi skiria daugiau laiko nei jų vienmečiai praktiškai bet kurioje kitoje pasaulio vietoje; jei būsimieji dievukai to nedarytų čia, jie veikiausiai skirtų panašų laiką mokymuisi vadinamosiose korepetitorių mokyklose.
Vieną penktadienio popietę keturi „DSP“ vaikinai leido veidrodinėje repeticijų salėje, vilkėdami marškinėliais, laisvomis juodomis kelnėmis ir sportbačiais, atlikdami kojų tempimo pratimus. Instruktorius įjungė energingą vaikinų grupės „ATEEZ“ dainą „Wave“. Mokiniai pradėjo nušlifuotą choreografiją, žiopčiodami dainos žodžius ir atlikdami sinchronizuotus judesius, kiekvienam vaikinui suteikiančius tik trumpą galimybę pasireikšti. Tai sunkus, atletiškas darbas, tačiau atrodė, kad jiems smagu; muzikai nutilus jie šypsojosi ir juokavo.
Paskui vaikinai ir viena jų bendraamžė mergina susirinko aptarti, kaip jie atsidūrė šiame versle. „Kai vaikystėje žiūrėdavau televizorių, tos dievukų grupės man atrodė nuostabios, svajojau tapti panaši į juos“, – prisipažįsta 15-metė. Vis dėlto jos motyvacija labiau materialistinė nei meninė. „Mano tikslas – nupirkti tėveliams namą“, – kikena ji.
Kitas jaunasis atlikėjas, Songas Jae-wonas, iškloja ambicijas, greičiausiai negirdėtas per visą Amerikos įrašų kompanijų istoriją. „Didžiausia mano viltis – įtikti tėvams“, – sako jis. Vaikinui 18 metų, mokykloje jis yra vienas iš vyriausių, jam ant dantų breketai, o abiejose ausyse sidabriniai auskarai; jei viskas klostysis gerai, netrukus jam teks spręsti žvaigždžių gyvenimo dilemas. Anot Songo, tapus dievuku „bus sunkoka ir toliau išlaikyti švarų įvaizdį. Tačiau apie tai galvosiu tada, kai pasieksiu tokį lygį“.
Paklaustas apie neseniai kilusius skandalus, jis tik nervingai nusijuokė. Salėje sėdėjo du instruktoriai, ir mokiniai tikriausiai suprato, kad tam tikrų temų geriau neliesti. „Šis sisteminis procesas yra veiksmingas, – teigė Songas. – Aš laikausi etikos ir gaunu gaires.“
Tobulą rugpjūčio pabaigos vakarą keliasdešimt moterų su plakatais ir mikrofonu susirinko betonu išlietoje aikštėje netoli Seulo rotušės. Pietų Korėjos feministinio judėjimo narės neseniai pradėjo rengti kassavaitinius protestus, kiekvieną kartą iškeldamos vis kitą problemą. Šis mitingas buvo nukreiptas į smurtą. Jo dalyvės kartojo paprastą, bet piktą skanduotę: „Moterų mirtys turi baigtis!“ Kai kurios laikė plakatus su nužudytų aukų vardais. „Mes įtūžusios, – nuo scenos šaukė mitingo organizatorė Son Moon-sook. – Vyriausybė nepaiso išpuolių prieš moteris. Šiandien mes atėjome čia paraginti policiją, prokurorus, teismus ir vyriausybę, kurie ignoruoja moterų mirtis, imtis atsakomųjų veiksmų.“
Daugiau nei pusė Korėjos žmogžudysčių aukų yra moterys – tai vienas aukščiausių rodiklių pasaulyje. Vyriausybės statistika rodo, kad seksualinė prievarta ir priekabiavimas yra plačiai paplitę, nors stigmatizacijos baimė reiškia, kad tik nedaugelis aukų paviešina savo patirtį. (Iki šiol visos moterys, kalbėjusios apie tariamą prievartą „Burning Sun“, tai darė anonimiškai.) Moterims, kurios viešai pareiškia kaltinimus, dažnai iškeliamos bylos dėl šmeižto, be to, yra įprasta kalbėti apie aukų bendrininkavimą išpuoliuose prieš jas pačias. Kartais teisme kaip lengvinanti aplinkybė minimas alkoholis, o kaltinamieji sėkmingai išsikovoja bausmės sumažinimą, nes užpuolimo metu buvo apsvaigę. Yra įprasta kaltinti aukas: „Kodėl taip apsirengei?“ ar „Kodėl nepabėgai?“. „Tokie kaltinimai ir toliau kliudo moterims imtis veiksmų“, – pabrėžia Park Hye-young, Seulo moterų centro „Sunflower“, padedančio prievartos aukoms, asocijuota direktorė.
Pagal daugumą ekonominės lygybės rodiklių šalis smarkiai atsilieka nuo pasaulinio vidurkio. Pietų Korėjos moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas yra didžiausias tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narių. Šalis yra pati paskutinė pagal „Economist“ stiklinių lubų indeksą, kasmet įvertinantį 29 išsivysčiusių šalių draugiškumą moterims darbuotojoms. Taip pat čia veikia gerai organizuotas „vyrų teisių“ judėjimas, ir visuomenės apklausos rodo, kad vyrai feministinę politiką vertina labai skeptiškai.
Moono Jae-ino vyriausybė bandė pagerinti moterų padėtį, priimdama įstatymus, skiriančius griežtesnes bausmes už priekabiavimą darbo vietoje ir sustiprindama nukentėjusiųjų apsaugą. Ji taip pat paragino policiją kovoti su šnipinėjimo kameromis ir pradėti keletą didelio masto baudžiamųjų persekiojimų. (Kovo mėnesį du vyrai buvo areštuoti įtariant, kad sukūrė interneto svetainę, kuri tiesiogiai transliuoja vaizdus iš viešbučio kambarių, naudojantis kameromis, paslėptomis elektros lizduose ir prietaisuose.) Moterų grupės ne kartą bandė atkreipti dėmesį į pramogų industriją. Protestuotojos dažnai kaip savotišką kankinę mini savižudę aktorę Jang. „Burning Sun“ bylos įkarštyje jos surengė žygį į klubą. Tai, kas sutemus vyksta nuošalioje Seulo dalyje, gali atrodyti gana siaura problema, tačiau aktyvistės tvirtina, jog įžymybių elgesys – ir pramogų industrijos propaguojamas moterų įvaizdis – daro reikšmingą įtaką ir platesnei kultūrai.
Panašu, kad politikai taip pat yra linkę spręsti K-pop problemą, nors gali būti, kad jie tiesiog pasistengs užtikrinti, kad netinkamas elgesys nebepakliūtų į antraštes. Jau ne pirma vyriausybė muziką laiko svarbia švelniosios galios strategija, kuria siekiama įtvirtinti Pietų Korėją kaip Azijos kultūros lyderę. Vaikinų grupė „BTS“, sėkmingiausia K-pop grupė – išties pasaulinis reiškinys, ne kartą pasiekęs JAV topų viršūnę ir išleidęs bendrų kūrinių su Steve'u Aoki, Nicki Minaj ir kitais Vakarų atlikėjais. Savo 2019 m. Naujųjų metų kalboje Moonas pagyrė „BTS“ ir muzikos industriją už tai, kad ši sukėlė „nepaprastą“ užsieniečių susidomėjimą Pietų Korėjos kultūra.
Tačiau vienas iš labiausiai šokiruojančių dalykų, susijusių su „Burning Sun“ skandalu, yra tai, kiek mažai jis paveikė K-pop operacijas. Industrijos atsakymas buvo ne tiek introspekcija, kiek žaizdos prideginimas. Nors Seungri galėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn net dėl septynių kaltinimų, o kiti atlikėjai pasitraukė po savo pačių skandalų, vos keli K-pop prodiuseriai ir dievukai pripažino, kad vyksta kažkas negero. Nebuvo jokių organizuotų reikalavimų žvaigždėms vyrams keisti savo elgesį ar rimtų diskusijų apie tai, ar deramai treniruojami būsimieji dievukai.
Jeongas Changhwanas, buvęs „SM“ vykdomasis direktorius, dabar dirbantis pramogų konglomeratui „CJ ENM Co.“, teigia, kad pagrindinė „Burning Sun“ skandalo pasekmė – įspėjimas kitiems. „Tai svarbi pamoka apie tai, ko nereikėtų daryti, – sako jis. – Geriausia pamoka jauniems dievukams yra matyti, kaip vyresnieji kolegos įsivelia į skandalą ir dingsta iš industrijos.“ Ir jie iš tiesų dingsta – „YG Entertainment“ jau atnaujino „Big Bang“ interneto svetainę, pašalindama Seungri iš oficialaus grupės portreto.
Visiems kitiems šou tęsiasi. Prieš naujausią „M Countdown“, populiarios kassavaitinės laidos, kurioje kylantys dievukai varžosi dėl žiūrovų balsų, įrašą smarkiai nugrimuoti atlikėjai šmirinėja užkulisiuose, taisydamiesi kostiumus ir maigydami telefonus. Artėjant startui, merginų grupės narės peržiūri savo repeticijos įrašą dideliame ekrane ir dar kartelį sinchronizuoja judesius. Viena mergina violetiniais plaukais, melsvais ilgarankoviais marškinėliais ir juodais plėšytais džinsais, papuoštais sidabrinėmis grandinėmis, nekantriai žingsniuoja po koridorių; jos gerai apgalvotas garderobas signalizuoja maištą be rimtesnių ketinimų laužyti taisykles.
Prasideda pasirodymų procesija: 10 vaikinų su tobulai praplėštais (šiaip jau naujutėliais) džinsais, 6 merginos su mokinukių uniformomis, 5 vaikinai ir apvalainas gauruotas padaras – kažkas tarp Triušytės Džesikos ir Vaiduokliuko Kasparo. Per kitas savaites scenoje pasirodys dar dešimtys šviežiausių K-pop produktų, nušokusių tiesiai nuo konvejerio. K-pop nepakeičiamų nėra; joks dievukas, kad ir koks populiarus būtų, nėra svarbesnis už dievukų gaminimo mašiną.
