Kol jie svarsto, ar nevertėtų nusiųsti robotus, kad šie patektų į sunkiai pasiekiamas vietas tarp dviejų izoliacinių sienų, „Electricite de France“ (EDF) situaciją apmąsto kaip paskutinę projekto, vėluojančio jau dešimtmetį ir beveik keturis kartus viršijančio biudžetą, nesėkmę.
„Kiekvienais metais girdime, kad iškilo nauja problema, – pirmadienį teigė finansų ministras Bruno Le Maire'as. – Vienas svarbiausių prestižinių ir strateginių mūsų valstybės sektorių susiduria su tokia galybe sunkumų, kad tai darosi nebepriimtina.“
Planuojama, kad Flamanvilio atominė elektrinė bus baigta statyti 2022 metais. Tuo metu jos kaina sieks 12,4 milijardo eurų, o pastarasis gedimas atsieis net 1,5 milijardo eurų. Apgailėdamas prarastą Prancūzijos pranašumą branduoliniame sektoriuje dėl 15 metų atotrūkio tarp elektrinės statybų pradžios ir naujausio reaktoriaus atsiradimo, B. Le Maire'as EDF davė vieną mėnesį, kad ši pateiktų veiksmų planą pramonei atsitiesti, kad šalis galėtų įvertinti, ar jai apskritai verta statyti daugiau atominių elektrinių.
Didžiausiai pasaulyje branduolinės energijos gamintojai Flamanvilis tėra vienas iš daugelio iššūkių. Kitapus kanalo atidėjimai dviejuose Jungtinės Karalystės reaktoriuose padidino kaštus iki 22,5 milijardo svarų, arba 2,9 milijardo svarų daugiau, nei buvo įvertinta anksčiau. EDF taip pat patiria milžiniškų išlaidų, susijusių su 58 šalies atominių elektrinių, kurios tiekia daugiau kaip 70 proc. Prancūzijos energijos, išlaikymu.
O kur dar faktas, kad ankstesnė elektros energijos monopolija praranda Prancūzijos rinkos dalį – tiek verslo klientų, tiek gyventojų, – nes konkurentai superka jos gaminamą energiją mažesnėmis nei rinkos kainomis. Žodžiu, investuotojų nuogąstavimus kompanijos atžvilgiu nesunku suprasti. EDF akcijos šiemet neteko 34 proc.; ji tapo antrąja prasčiausiai veikiančia bendrove pagal Europos komunalinių paslaugų indeksą „Stoxx 600“.
Prieš metus EDF pagal rinkos vertę buvo didžiausia Europoje. Dabar jos rinkos kapitalizacija siekia 28 milijardus eurų – mažiau nei pusę Italijos „Enel SpA“, kuri dėl atsinaujinančių išteklių verslo sėkmės padidino kapitalizaciją iki 69 milijardų eurų. „RWE AG“, Vokietijos komunalinių paslaugų įmonė, planuojanti uždaryti savo atomines elektrines ir palaipsniui atsisakyti anglimi kūrenamų jėgainių, šiemet išaugo 43 proc., o Danijos jūrų vėjo čempionė „Orsted A/S“, kurios pajamos sudaro maždaug šeštadalį EDF, jau pralenkė Prancūzijos milžinę.
„Dėl dabartinės nežinomybės ir nuolatinio naujienų srauto, neigiamai nušviečiančio branduolinės pramonės reputaciją, investuotojai yra linkę laikytis nuo EDF atokiau, – pažymi „AlphaValue“ analitikas Auguste'as Deryckx'as. – Generalinio direktoriaus užsispyrimas siekiant branduolinės energijos, ribojančios potencialų atsinaujinančių energijos šaltinių, kuriuos rinka vertina palankiau, augimą, ir toliau išlieka juoda dėme.“
EDF sunkiai sekasi sukrapštyti 15 milijardų eurų, kurių reikia kiekvienais metais, norint prižiūrėti senstančius branduolinius reaktorius, statyti naujas atomines ir atsinaujinančių išteklių jėgaines, atnaujinti elektros tinklus ir įdiegti išmaniuosius skaitiklius, nors per pastaruosius ketverius metus išlaidos buvo sumažintos 1,1 milijardo eurų. Pelnas nukentėjo ne tik dėl krentančių elektros energijos kainų, bet ir dėl saugos problemų, kurios privertė kompaniją Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje keliems mėnesiams uždaryti reaktorius. Kiti debesys horizonte – dviejų seniausių reaktorių uždarymas kitąmet ir dar tuzino – iki 2035 metų, bei branduolinių atliekų tvarkymas.
Kadaise turėjusi monopoliją (dabar apie 83 proc. įmonės priklauso valstybei), EDF privalo imtis drastiškų priemonių, teigia generalinis direktorius Jeanas-Bernardas Levy, ragindamas valstybę padidinti reguliuojamas kainas, kuriomis konkurentai perka bendrovės gaminamą branduolinę energiją.
Pagal beveik prieš dešimtmetį įdiegtą sistemą, kuria skatinama konkurencija, kiti energijos tiekėjai gali įsigyti maždaug ketvirtį EDF pagaminamos branduolinės energijos, mokėdami 42 eurus už megavatvalandę, arba maždaug 10 eurų pigiau už dabartinę didmeninę kainą. EDF prašo šią kainą (nesikeitusią nuo 2012 m.) padidinti, nes turtingi konkurentai, įskaitant naftos ir dujų gamintojus, tokius kaip „Total SA“, „Eni SpA“ bei „Engie SA“, užgrobė beveik ketvirtadalį Prancūzijos mažmeninės energijos rinkos ir toliau žengia į priekį, siūlydami elektros energiją mažesnėmis kainomis.
„Rinkos tikėjosi, kad (prezidentas) Emmanuelis Macronas padės EDF prastumti palankesnę reguliaciją, tačiau taip nenutiko, – pažymi „Morningstar Investment Service“ analitikas Tancrede Fulopas. – Tai reiškia, kad, lyginant su likusiu sektoriumi, kompanijai ir toliau trūks pajamų ir dividendų.“
Kalbant apie ilgesnį laikotarpį, Prancūzijos vyriausybė svarsto galimybę atskirti EDF branduolines operacijas ir paviešinti platinimo ir atsinaujinančių išteklių verslo mažumos akcijų paketą.
„Mūsų požiūriu, EDF investicinis atvejis reikalauja politinės paramos, – šį mėnesį rašė „JPMorgan Chase & Co“ analitikas Vincentas Ayralas. – Potencialus didesnis EDF restruktūrizavimas ir Prancūzijos branduolinės veiklos (kuri galėtų būti atskirta) perreguliavimas padėtų atskleisti tam tikrą giluminę vertę, kurią matome kompanijos akcijose.“
Tačiau kad tai įvyktų, vyriausybė turi įtikinti Europos konkurencijos reguliavimo instituciją, jog įmonei reikia pelningesnės sistemos branduolinės energijos gamybai, o pertvarkymas tik paskatintų konkurenciją – bet tam prireiks kelių mėnesių, jei ne ilgiau.
Palankus reguliavimas skubiai reikalingas EDF, kuri per pastaruosius ketverius metus išpardavė 10 milijardų eurų turto ir planuoja papildomą 3 milijardų eurų išpardavimą iki 2020 m. pabaigos, kad išvengtų 37,4 milijardų eurų grynosios finansinės skolos. Parduoti daugiau turto ilgalaikėje perspektyvoje nebūtų tvaru, o imtis dar vieno kapitalo didinimo EDF nebegali, nes 2017 m. jau pardavė 4 milijardus eurų naujų akcijų, teigia kompanijos generalinis direktorius.
„Būtina reformuoti (kainų) reguliavimą, nes be jo nepateisinamas joks grupės reorganizavimas, – šį mėnesį vadovams rašė J.-B. Levy laiške, kurį skaitė ir „Bloomberg“. – Paprasčiausiai todėl, kad reorganizavus, bet nepasiekus geresnio reguliavimo, EDF nepakaks finansinių išteklių“ investuoti į naujesnius energijos šaltinius.
EDF planuoja 2015–2030 m. kone padvigubinti savo vandens, vėjo ir saulės energijos pajėgumus. Tačiau kompanija, valdanti beveik 80 proc. šalies hidroelektrinių, gali sulaukti šios dalies sumažėjimo, nes Europos Sąjunga prašo Prancūzijos atverti rinką naujiems dalyviams. Tuo tarpu Prancūzijos vyriausybė vis dar nesiryžta pakelti reguliuojamos branduolinės energijos kainos, bijodama, kad dėl to išaugs namų ūkių sąskaitos už elektrą.
T. Fulopo nuomone, EDF vis labiau speičiama į kampą.
„Manau, kompanija neturėtų būti viešinama, nes ji yra viešųjų paslaugų teikėja, suinteresuota išsaugoti Prancūzijos namų ūkių perkamąją galią, – teigia jis. – Tai sukuria interesų susikirtimą tarp valstybės – pagrindinės kompanijos akcininkės – ir mažumos akcininkų.“
