Šiandien 64 kilometrų ilgio kanalas, einantis per turtingos dirbamosios – žemės teritoriją link Juodosios jūros, yra vartai į pasaulio rinkas. Praėjus trisdešimčiai metų po komunizmo žlugimo, jis padeda transformuoti vieną iš skurdžiausių Europos Sąjungos (ES) narių į didžiausią kviečių eksportuotoją, prilyginant ją Prancūzijai. Priespaudos bei totalitarinės tuštybės simbolis dabar tarnauja šalies, iškentusios sunkų laikotarpį per Šaltąjį karą, transformacijos pavyzdžiu.
Regionas, išsidėstęs abiejose Dunojaus pusėse Rumunijoje bei Bulgarijoje, per kelis šimtmečius pavertė jį krašto aruodu. Bet trūkčiojantis žengimas laisvosios rinkos link, nuolatinis nepriteklius, korupcija bei politiniai neramumai daro jį pasaulio ekonomikos dalimi ES atvirų sienų bei pinigų dėka.
Abi šalys sulaukė per 30 mlrd. eurų (33 mlrd. JAV dolerių) paramos, padėjusios modernizuoti žemės ūkio pramonę. Nuo sezono pradžios šių metų liepą Rumunija eksportavo 2,3 mln. tonų kviečių, – tai kol kas didžiausias šios produkcijos eksportas visoje ES, nors paprastai Prancūzija galiausiai ją aplenkia. Bulgarija šiose „lenktynėse“ yra trečia, jos kviečių eksportas siekė 885 000 tonų.
Gheorghe‘ė Lamureanu prisimena, kaip kanalo projektą gaivino Rumunijos diktatorius Nicolae Ceausescu aštuntajame dešimtmetyje, kai kviečių pardavimai užsienyje reiškė, kad daugelis vietos gyventojų neturės pakankamai maisto. 64-erių metų ūkininkas daugiau nei keturis dešimtmečius dirba žemę greta vandens arterijos ir kanalą naudoja savo laukams drėkinti.
„Perėjimas nuo komunizmo buvo sunkus, – kalbėjo G. Lamureanu, samdomam darbininkui bandant nukirsti stambius purvo grumstus nuo dvejų metrų pločio plūgo disko, įmontuoto naujame traktoriuje. – Mes buvome įpratę būti tik augintojais. Niekada neišmanėme, kaip parduoti, todėl teko išmokti prisitaikyti.“
Nuo 2007 metų, kai šalis prisijungė prie Europos Sąjungos, vietos ūkininkai pagerino sėklų atsargas, įsigijo naujos įrangos ir padidino produkcijos apimtis, pasitelkę ES subsidijas. Gamyba lenkia vietos paklausą, vis didesnis grūdų kiekis skiriamas eksportui į užsienio rinkas. Rumunija tapo pagrindiniu eksporto laidu ir kitoms regiono šalims, kurios priklauso ES atvirai rinkai.
Didžiausia kliūtis tolesnei plėtrai yra prasta geležinkelių bei kelių infrastruktūra Rumunijoje ir transportavimo įrangos kokybė Bulgarijoje. Transporto sistemas ir pakrovimą uostuose iki šiol apsunkina pasenusi įranga, įmontuota valstybės reguliuojamos ekonomikos laikmečiu, dėl to pakrovimo mastas, lyginant su Vakarų uostais, daug lėtesnis.
Kviečių augintojų naudojamos „technologijos, žinoma, daug tobulesnės, prisijungus prie ES“, teigė Petaras Dimitrovas, „Agricore“, grūdų prekybos tarpininkavimo įmonės, veikiančios Varnos (Buglarija) uoste, vadovas. Bet uostų operatoriai ir krovinių siuntėjai susiduria su nemažomis problemoms, „daugiausia dėl logistikos“, sakė jis. „Apribojimai didžiuliai“, pridūrė jis.
Komunizmo laikais kolektyviniai ūkiai Rytų Europoje pardavinėjo produkciją už tvirtą valiutą arba mainė prekes į tokias žaliavas, kaip nafta ir dujos Sovietų Sąjungoje, nesigilindami į sudėtingus pasaulinės prekybos niuansus.
Surinkęs ankstyvą vasaros derlių, G. Lamureanu ruošė laukus naujai sėjai, galvodamas apie kitų metų derlių. „Dabar mes džiaugiamės, kad pradėjome eksportuoti“, – sakė jis.
Už sienos, Bulgarijoje, ūkininko Orlino Panevo 300 hektarų ploto laukai jau nurinkti, ir jis ruošiasi kitam sėjos sezonui.
Nesant galimybių padidinti dirbamosios žemės plotus šalyje, „nebent karo priemonėmis“, ar sukontroliuoti permainingas oro sąlygas, O. Panevas ir kiti ūkininkai susikoncentruoja tiek kokybės gerinimu. Egiptas yra didžiausias kviečių iš Juodosios jūros regiono importuotojas, tuo tarpu Bulgarija tiekia pusę savo produkcijos kiekio į Ispaniją. „Regionas tampa labai rimtu veiksniu, įskaitant ir tarptautinių kainų formavimą“, – sakė O. Panevas.
Konstanta greitu metu įgis itin svarbų konkurencinį pranašumą. Naujas grūdų laikymo ir apdorojimo kompleksas su 24 silosinėmis jau greit bus pasiruošęs pakrauti į laivus 72 000 tonų per dieną – šešis kartus greičiau nei šiuo metu. Kompleksas kainuoja per 50 mln. eurų, daugiausia finansuojamas vietos bankų. ES finansavo geležinkelio jungtį naujajam terminalui palaikyti.
Sukaukus perspėjimo sirenoms ir po visą judrų molą nuaidėjus komandoms iš portatyvių radijo stotelių, operatoriai įstatė 26 metro aukščio vamzdžius virš tuščių sunkvežimių ir jau netrukus stebėjo, kaip skriete skrieja grūdai – greičiausiai per visą Konstantos istoriją.
„Man patinka posakis: „Nuteisk kelią, ir žmonės ateis“, – sakė Viorelas Panaitas, didžiausios krovinių operatorės Konstantoje, „Comvex SA“, prezidentas. – Šis terminalas buvo ta dėlionės dalelė, kurios tetrūko.“
Bulgarijoje taip pat planuojama pakelti eksportą į kitą lygmenį. Valstybinis Varnos uostas vis dar pasenusiais, atgyvenusias metodais pila grūdus į laivus, keliaujančius į Šiaurės Afriką. 100 mln. eurų projektas pakeistų gretimą prieplauką į krovinių apdorojimo ir konteinerių infrastruktūrą su grūdų terminalu, skirtu eksportuoti 2,5 mln. tonų per metus.
Uostui, pavadintam „TPP Ezerovo Ead“, vadovauja Danailas Papazovas, buvęs transporto ministras, kuris tikisi sudaryti finansavimo sandorį iki šių metų pabaigos, o patį projektą užbaigti per dvejus metus. Iki šiol didžiausias projekto investuotojas yra buvęs politikas Ahmedas Doganas, kuris įsigijo 70 proc. D. Papazovo bendrovės akcijų.
Tą dieną, išsisklaidžius rytiniam rūkui virš Varnos, horizonte išniro į Indoneziją plaukiantis krovininis laivas, pakrautas 48 000 tonų kviečių. Grūdų pakrovimo į šį laivą procesą galima būtų vadinti lėčiausiu visame Juodosios jūros regione.
„Jis bus patobulintas, įdiegus šiuos terminalus, – sakė „Agricore“ vadovas P. Dimitrovas. – Bus sutaupyta daug lėšų, maža to, šios lėšos sugrįš į ūkininko kišenes.“
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, buvusiam rytinio blokui tik atsikračius komunistinių režimų, būtinybė tobulinti efektyvumą vos prasikalusioje laisvoje ekonomikoje baugino tokius ūkininkus kaip G. Lamureanu. Jie tada težinojo, kas yra centralizuota planinė ekonomika diktatūros sąlygomis.
Jungtis tarp Dunojaus upės ir Juodosios jūros šeštajame dešimtmetyje buvo vadinama „Mirties kanalu“, nes tūkstančiai politinių kalinių žuvo jį kasdami, prieš kuriam laikui sustabdant projektą. G. Lamureanu negali pamiršti valdžios žiaurumų iki pat devintojo dešimtmečio, kai projektas galiausiai buvo užbaigtas, nors ir pripažįsta išmintingas šios idėjos įžvalgas.
„Kanalas yra komunistinės eros palikimas, – sakė jis. – Bet jis yra vienas iš statybos projektų, kurie duoda didžiulę naudą.“
