Ši suma nebūtų skirta žaliosioms technologijoms finansuoti ar išmetamųjų teršalų klausimui spręsti. Tiek pinigų reikėtų paprastam, šimtmečius naudotam metodui, kaip „sukišti“ milijonus tonų anglies atgal į gamtinį išteklių, kuris per dažnai praleidžiamas pro akis ir pernelyg intensyviai eksploatuojamas: dirvožemį.
„Mes praradome biologinę dirvožemio funkciją. Privalome ją sugrąžinti, – teigia Jungtinių Tautų Konvencijos dėl kovos su dykumėjimu vyriausiasis mokslininkas Barronas J. Orras. – Jei mums pavyks, žemė gali tapti vienu iš pagrindinių sprendimų, ką daryti su klimato kaita.“
Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Rene Castro Salazaras teigia, kad iš 2 milijardų hektarų žemės, visame pasaulyje nualintos dėl netinkamo naudojimo, nuganymo, miškų iškirtimo ir kitų, daugiausia žmogiškųjų, veiksnių, galėtų būti atkurta 900 milijonų hektarų (beveik 5 milijardai akrų).
Grąžinus šią žemę gyvuliams, maisto pasėliams arba medžiams, pakankamai daug anglies būtų paverčiama į biomasę, todėl per 15–20 metų būtų galima stabilizuoti išmetamo CO2, pagrindinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kiekį, suteikiant pasauliui laiko priprasti prie nulinių emisijų technologijų.
Idėjos esmė – spręsti augančią dykumėjimo problemą (sausos žemės degradaciją iki tokio lygio, kai ji nebegali palaikyti gyvybės). Mažiausiai trečdalis pasaulio žemės yra daugiau ar mažiau nualinta, ir tai turi tiesioginį poveikį dviejų milijardų žmonių gyvenimui, teigia FAO žemės ir vandens skyriaus direktorius Eduardo Mansuras.
Anot jo, visame pasaulyje dirvožemis patiria dvejopą spaudimą: dėl spartėjančių klimato pokyčių ir dėl gyventojų skaičiaus augimo (iki 2050 metų šis skaičius visame pasaulyje gali siekti 10 milijardų). Didžiausias augimas vyksta tokiuose regionuose kaip Užsachario Afrika ir Pietų Azija, kur žemė jau ir taip patiria didelę įtampą.
Praėjusį mėnesį JT dykumėjimo konferencijoje Naujajame Delyje 196 šalys ir Europos Sąjunga sutiko su deklaracija, kad kiekviena valstybė imsis priemonių, kurių reikia norint iki 2030 m. atkurti žemės derlingumą. JT komanda pasitelkė palydovinius vaizdus ir kitus duomenis, kad nustatytų 900 milijonų hektarų sunykusios žemės, kurią realiai būtų galima atgaivinti. Daugeliu atvejų atkurtos teritorijos galėtų būti naudingos vietos bendruomenėms ir visai šaliai dėl padidėjusio maisto tiekimo, turizmo ir kitų komercinių panaudos būdų.
Tačiau ilgus dešimtmečius trukusi nevykusi žemdirbystės praktika tiek turtingose, tiek skurdžiose šalyse lėmė netinkamą dirvožemio naudojimą, tręšiant jį netinkamais produktais, naudojant per daug arba per mažai trąšų ir leidžiant dirvožemiui prarasti maistingąsias medžiagas.
„Deja, ši problema yra didelė ir nuolatos auga, – pažymėjo E. Mansuras. – Pagrindinė žemės ūkio išmetamųjų teršalų priežastis yra netikęs žemės valdymas. Sprendimai aiškūs: tvarus žemės valdymas, tvarus vandens valdymas, tvarus dirvožemio valdymas.“
E. Mansuras pabrėžia, kad problema yra ne dykumos susigrąžinimas, o dykviečių, kurios buvo derlingos prieš įsikišant žmogui, atgaivinimas.
„Nepainiokime dykumėjimo su dykuma, – pabrėžia jis. – Dykuma yra ekosistema. Planetoje yra dykumų, kurias reikia išsaugoti.“
Pavyzdžiui, Kenija planuoja pasodinti 2 milijardus medžių 500 000 hektarų plote, kad atkurtų 10 proc. miško dangos, tačiau ji taip pat ieško būdų prisitaikyti prie klimato pokyčių.
„Turime patobulinti savo gyvulius ir pasėlius, kad jie būtų atsparūs ar pakantūs sausrai, – kalbėjo Kenijos aplinkos ministerijos aplinkos planavimo ir tyrimų direktorius Kennedy Ondimu. – Reikia pamėginti auginti savo vietines daržoves ir gyvulius, o ne tik hibridines veisles. Pirmenybę turime teikti gyvulių veisimui.“
Vis dėlto sustabdyti dykumėjimo bangą nebus taip paprasta. Indijoje daugiau kaip 20 proc. šalies teritorijos laikoma dykviete, o menki vandens ištekliai dar labiau pablogina situaciją. Čilėje, kurioje plyti sausiausia pasaulio dykuma Atakama, vyriausybė skyrė 138 milijonus dolerių, kad pagerintų drėkinimą, nes rekordiškai sausas dešimtmetis verčia regiono vaisių augintojus migruoti į pietus, kad pabėgtų nuo besiplečiančios dykumos. Toliau į šiaurę, Brazilijoje, milžiniški gaisrai siaubia didžiausius pasaulyje atogrąžų miškus.
Vis dėlto R. Castro Salazaras džiaugiasi, kad dešimtys šalių jau stojo į kovą ir įgyvendina programas, kuriomis siekiama kompensuoti dirbamos žemės nykimą, o mažiausiai 20 valstybių deda didžiules pastangas atsodinti prarastus miškus.
„Visos šios šalys sugebėjo ir toliau užsiauginti reikalingą maistą bei atželdinti miško dangą, – pažymi jis. – Tai, kad norint padidinti žemės derlingumą ir savarankiškai apsirūpinti maistu, reikia iškirsti ar sudeginti mišką, tebuvo mitas. Mes dokumentais patvirtinome, kad tai – netiesa.“
