Per pasaulį ritasi didelio masto smurtiniai protestai: žmonės išprovokuoja nebe politika

Protestų gniaužtai vis labiau kausto pasaulį. 2019 metams persiritus į paskutinį ketvirtį, didelio masto ir dažnai smurtinės demonstracijos vyksta Libane, Čilėje, Ispanijoje, Haityje, Irake, Sudane, Rusijoje, Egipte, Ugandoje, Indonezijoje, Ukrainoje, Peru, Honkonge, Zimbabvėje, Kolumbijoje, Prancūzijoje, Turkijoje, Venesueloje, Nyderlanduose, Etiopijoje, Brazilijoje, Malavyje, Alžyre ir Ekvadore bei kitur.

Kas vyksta? Viena iš galimybių ta, jog tai tik atsitiktinis sutapimas. Kita – jog žinia apie tokius protestus šiuo metu daug plačiau paskleidžiama ir todėl susidaro įspūdis, jog protestai paplitę daug plačiau. Bet taip pat vertėtų panagrinėti priežastį ar priežastis, vienijančias šiuos protestus, ir – daug svarbiau – priemones susirūpinimui išreikšti.

Viena dažniausių tokių akcijų formų – protestas prieš kainų didėjimą. Ekvadore pagrindinis protestų reikalavimas – sugrąžinti degalų subsidijas. Naftos kainų subsidijavimas yra svarbus ir Haičio protestų akcentas. Libane viena iš masinio nepasitenkinimo priežasčių – valdžios sprendimas įvesti naują mėnesinį mokestį „WhatsApp“ programėlei. Ugandoje socialinei žiniasklaidai taikomas mokestis taip pat sukėlė didžiulį protestuotojų pasipiktinimą. Sudane didžiausią gyventojų nepasitenkinimą kelia maisto ir degalų subsidijų sumažinimas. Čilėje protestuojama prieš metro bilietų pabranginimą.

Kainų didinimas, kaip rodo ryškėjanti tendencija, gali tapti vis mažiau populiarus. Ir čia itin svarbu atkreipti dėmesį, jog internetas padės žmonėms organizuoti protesto akcijas, nukreiptas prieš tokius pokyčius. Sakykim, pasenę į darbo rinką orientuoti protestai gali organizuojami iš darbo vietos ar pačios gamyklos, vietinėmis priemonėmis, įsigaliojusiomis dar gerokai prieš internetą. Jiems būdinga vietinė specifika, įskaitant galbūt ir profesinę sąjungą.

Tie, kurie kenčia dėl kainų didinimo, priešingai, paprastai nepažįsta vieni kitų ir , ko gero, nėra susaistyti bendrais socialiniais ryšiais. Beveik visi perka benziną, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai. Tačiau internetas leidžia mobilizuoti šiuos žmones į protestus, kurių dažniausias reikalavimas – kainos.

Antraip tariant, darbininkių protestai, regis, tampa mažiau svarbūs, o vartotojų protestai įgyja vis didesnį svorį.

Turbūt prisimenate, kad vienas iš pirminių „geltonųjų liemenių“ („gilets jaunes“) protestų Prancūzijoje reikalavimų buvo nemokamas automobilio parkavimas Disneilende Paryžiuje. Jeigu jums toks reikalavimas atrodo kiek beprotiškas, jūs turbūt dar neperpratote naujojo tūkstantmečio specifikos.

Ateityje efektyvumą skatinančius ar griežto taupymo programų inspiruotus kainų pokyčius gali būti vis sunkiau įgyvendinti politiškai. Naujoji tendencija nėra siejama nei su centriniu planavimu, nei su rinkos liberaliomis reformomis, - veikiau su įšaldytomis kainomis, ypač tuomet, kai tos kainos nustatytos politinėje sferoje.

Viena iš pamokų yra ta, kad kovoti su klimato kaita bus sunkiau. Iškastinio kuro subsidijos yra labai populiarios, šiais laikais gyventojai, regis, nėra labiau linkę aukotis ir taikstytis su ekonominiais nuostoliais, o daugelyje vargingesnių šalių klimato kaita nėra ta sritis, kuri keltų didžiausią susirūpinimą. Gretos Thunberg telkiamos demonstracijos daugiausia vyksta turtingesnėse šalyse, bet ateityje anglies dioksido tarša vis labiau bus kildinama iš besivystančių ekonomikų. Net Nyderlanduose ūkininkai protestuoja dėl teisės tęsti savo azoto emisijas.

Kita pamoka yra ta, kad efektyvus perskirstymas gali tapti daug sunkesniu iššūkiu. Ekonomistai linkę paprastus piniginius pervedimus vertinti kaip veiksmingiausią turto perskirstymo priemonę, tuo tarpu žemų kainų išlaikymas ilgainiui sukelia stygių ir žemesnę kokybę. Protestai nėra ypač naudinga egalitarinio spaudimo forma, tad pagrindinėse probleminėse srityse padėtis vargu ar pagerės, o tai, savo ruožtu, gali padidinti politinį spaudimą.

Be to, mažiau tikėtina, kad vartotojų protestai, organizuojami internetu, bus ideologiniai tradicine „kairiosios-dešiniosios pakraipos“: prasme. Įvairiausių pažiūrų žmonės, įskaitant ir žmones, kurie apskritai neturi jokių aiškiai apibrėžtų pažiūrų, gali įsismarkauti dėl aukštų kainų. Internetas taip pat gali prisidėti prie raginimų sukelti kiek įmanoma didžiausius protestus.

Esmė yra ta, kad visi iki vieno, kurie tikisi, jog tokie protestai padės įgyvendinti jų pageidaujamus pokyčius, bus neišvengiamai nusivylę.

Aš ypač norėčiau perspėti dėl protestų interpretavimo JAV kovos su nelygybe kontekste. Nepaisant vyraujančios ekonominio nepritekliaus temos, nei absoliutus nepriteklius, nei tam tikras nelygybės laipsnis, regis, ne itin daug ką paaiškina.

Haitis, skurdžiausia pusrutulio šalis su itin disfunkcine politika, yra krečiamas protestų, nes ekonominė situacija šalyje yra itin prasta. Tuo tarpu Čilėje, turtingiausioje Lotynų Amerikos šalyje su tolydžio mažėjančia nelygybe, demonstracijos, galimas daiktas, vyksta veikiau dėl didelių arba augančių lūkesčių.

Vienas dalykas yra neabejotinas: vykstant masiniams protestams, kaip ir dėl daugelio kitų veiksnių, internetas keičia viską.