Bent jau taip sako Fiodoras Ovčinikovas, šviežiai karūnuotas Rusijos franšizės caras, pasvajojantis apie karūną ir toli už tėvynės ribų. Pradėjęs nuo vienintelės krosnies gimtojo Syktyvkaro rūsyje Tolimojoje Šiaurėje, žlugęs knygų pardavėjas ir tinklaraštininkas pavertė „Dodo Pizza“ vienu greičiausiai Europoje augančių restoranų tinklų, kuris vos per aštuonerius metus vietinėje rinkoje aplenkė „Papa John's“, „Domino“ ir „Pizza Hut“.
38-erių metų F. Ovčinikovas (pagal išsilavinimą archeologas) ir jo franšizės gavėjai jau atidarė 457 picerijas Rusijoje ir 69 vienuolikoje kitų šalių. Iš jų pačiam „Dodo“ priklauso 23, įskaitant naujausią flagmaną Kinijoje. F. Ovčinikovas planuoja per ateinančius penkerius metus atidaryti dar 1000 Europoje, Azijoje ir Afrikoje – ir mažai kas drįsta abejoti, jog jam tai pavyks.
„Esame kiborgų kompanija, – interviu „Dodo“ būstinėje Maskvoje sakė F. Ovčinikovas. – Pusiau maistas, pusiau technologijos. Toks mūsų išskirtinumas. Darbuojamės neįtikėtinai efektyviai.“
Maža to, „Dodo“ yra ir neįtikėtinai atvira – kaip klestinčiai kompanijai, įsikūrusiai Rusijoje, kur pagrindinis daugelio verslininkų skundas yra valdžios institucijų kišimasis. Daugumą finansinių duomenų bendrovė skelbia internete, įskaitant pajamas iš daugiau nei 500 franšizės restoranų. Tarkim, savaitiniai pardavimai doleriais neseniai svyravo nuo 48 164 dolerių „Dodo Nr. 2“ Novi Urengojaus mieste Sibire iki 1329 dolerių „Dodo Nr. 2“ Karagandoje, Kazachstane. Dvi pelningiausios picerijos veikia Poliariniame rate – Norilske ir Salecharde.
Toks paprastumas ir tai, ką „Dodo“ savo manifeste vadina „radikalaus skaidrumo principu“, laimi atsivertėlių širdis visame pasaulyje.
Neseniai F. Ovčinikovas pardavė franšizės teises Nigerijoje kompanijai „Quality Foods Africa“ – tai pačiai britų investuotojų grupei, kuri pernai į daugiausia gyventojų turinčią žemyno šalį atnešė spurginę „Krispy Kreme“. „QFA“ direktorius Alexas Trotteris teigia, kad pirmasis iš planuojamų dvidešimties „Dodo“ šį mėnesį bus atidarytas Lagose.
F. Ovčinikovas teigia, kad sandoris su „QFA“ ir nuolatinis augimas Rusijoje, Europoje ir Azijoje padės jam pasiekti užsibrėžtų tikslų: iki 2021 m. uždirbti iš tinklo 500 mln. dolerių pajamų, o iki 2024 m. – 1 milijardą. Iš dalies jis tikisi tai padaryti pasibalnodamas dominuojančias tendencijas pramonėje, šiuo metu išgyvenančioje didelius technologinius pokyčius.
Kol pasauliniai greitojo maisto milžinai, vadovaujami „McDonald’s Corp.“, leidžia milijardus dolerių pristatymo paslaugų plėtrai, „Dodo“ perprojektuoja savo restoranus, kad pritrauktų didesnius pirkėjų srautus ir pasiektų tai, ką F. Ovčinikovas vadina tobulu „prekės ženklo balansu“, kuris pardavimams yra toks pat svarbus, kaip valgymo patirtis ir pristatymas.
Technologijų konferencijose populiarus F. Ovčinikovas, kurį „Microsoft Corp.“ gyrė už novatorišką debesijos platformų naudojimą, atsisako dirbti su pristatymo programomis, tokiomis kaip Rusijos „Yandex.Eats“. Jis teigia, kad tai nutraukia paskutinį ryšį su klientais – kurį sustiprina jo paties gerai parengti vairuotojai.
Apie „Dodo“ išgirdo ir Vašingtono, ir Tokijo gyventojai po to, kai 2014 m. bendrovė pirmą kartą pasaulyje komerciniam picų pristatymui panaudojo droną: picos buvo pristatytos klientams, laukiantiems centrinėje Syktyvkaro aikštėje. Šio įvykio vaizdo įrašas, kurį F. Ovčinikovas įkėlė į internetą, pavertė jį kultine figūra tarp naujosios kartos verslininkiškai mąstančių rusų.
Žymus žurnalistas Maksimas Kotinas parašė apie F. Ovčinikovą knygą pavadinimu „Nerds Do Business“ („Moksliukai ima verslą“), kurioje pasakojama, kaip jis išlipo iš duobės po to, kai jo knygynas prieš dešimtmetį žlugo, neatsilaikęs prieš pasaulinę finansų krizę. F. Ovčinikovas, anuomet dvidešimtmetis, persikėlė 1100 kilometrų į pietvakarius – Sankt Peterburgą, kad galėtų patyrinėti greitojo maisto verslą, dirbdamas juodžiausius darbus „McDonald’s“, „Sbarro“ ir blyninėje „Teremok“, prieš įsidarbindamas „Papa John's“.
Darbą būsimojo konkurento restorane jis traktavo kaip savipagalbos kursą, slapta matuodamas kiekvieną įrangos elementą, sverdamas kiekvieną ingredientą ir skenuodamas kiekvieną „Papa John's“ receptų segtuvo puslapį, rašo M. Kotinas. Užuot pasipiktinęs M. Kotino reportažu, F. Ovčinikovas jį pasamdė kaip „Dodo“ „vyriausiąjį istorijų pasakotoją“.
Praėjusiais metais jo skaitytojai galėjo mėgautis retu spektakliu, kai sėkmingas verslininkas atvirai prabilo apie policijos tardymus dėl tariamo narkotikų žiedo, kuris neva vyksta viename iš jo Maskvos restoranų. Bylą, kuri galiausiai buvo nutraukta, jis pavadino „provokacija“, į kurią neverta įsitraukti.
O šią vasarą F. Ovčinikovas tinklaraštyje aprašė klaidas (jau ištaisytas), kurių pridarė atidarydamas pirmąjį korporatyvinį „Dodo“ Kinijoje, savo „pagrindinėje ateities rinkoje“ kartu su Didžiąja Britanija. Šis restoranas, įsikūręs Hangdžou elektroninės prekybos centre, visiškai neoperuoja grynaisiais pinigais ir pasitiki tik jutikliniais ekranais, kuriuose pristato unikalų meniu, skirtą specialiai vietiniam skoniui.
F. Ovčinikovo technologinis meistriškumas apima ir internetinės „komercinės santuokos“ paslaugą, kurią jis siūlo savo portale, suvesdamas žmones, kurie gali sau leisti investuoti į „Dodo“ su žmonėmis, jaučiantiems „aistrą“ restoranų valdymui. Tai sugeneravo šimtus partnerysčių, tačiau visiems pirmiausia teks išklausyti mokymų kursą, kurį jis veda Syktyvkare ir kuriame bus ir pamokų, kaip teisingai iškuopti tualetą.
Ne visiems ši tvarka patogi. Aleksandras Sidorovas, buvęs franšizės gavėjas iš Čeliabinsko, atidarė savo pirmąjį „Dodo“ 2012 m. ir išplėtė verslą iki penkių pardavimo vietų, tačiau birželį visas pardavė, nes, pasak jo, maržos buvo tiesiog per mažos.
„Dodo“ labai skaidrus išoriniam pasauliui, tačiau sistemos viduje franšizės gavėjas neturi jokios galios, – teigia A. Sidorovas. – Nors tai labai gerai valdoma įmonė su stipriais pardavimais, jos finansinis modelis riboja restoranų savininkų uždirbamą pelną.“
Vis dėlto pats „Dodo“ turi šimtus investuotojų, o franšizės gavėjai – dar tūkstančius tiek, ir visa tai dėl sutelktinio finansavimo, nors F. Ovčinikovui tebepriklauso daugiau nei 50 procentų. Vienas iš akcininkų taip pat yra vienas garsiausių picų pasaulio vardų – tai Denisas Greenas, buvęs „Domino“ franšizės gavėjas JAV, dabar vadovaujantis „PMQ“ – pirmaujančiai pramonės prekybos leidinių ir konsultacijų firmai.
F. Ovčinikovas D. Greenui įteikė 25 akcijas po to, kai amerikietis leidosi, kaip pats sako, į akis atveriančią kelionę į Syktyvkarą 2014 m., per kurią tikėjosi pažinti „Dodo“ verslą. Kiekvienos akcijos nominali vertė yra 25 doleriai, tačiau D. Greenas tvirtina, jog neketina jų greitai parduoti: esą, nebuvo šitaip sužavėtas jokiu nauju verslu nuo tada, kai prieš keturis dešimtmečius „Domino“ pradėjo savo veiklą visose Jungtinėse Valstijose.
An Arbore, Mičigano valstijoje, įsikūrusio „Domino“ akcijos 2004 m. buvo įvertintos 14 dolerių už vienetą. Dabar jų kaina siekia daugiau kaip 250 dolerių. D. Greenas sako, kad panašaus pelno tikisi ir iš savo „draugo Fiodoro“, kai tik „Dodo“ pradės prekiauti akcijomis viešai. F. Ovčinikovas tai planuoja padaryti per artimiausius kelerius metus.
