Šios idėjos autorius gavo Nobelio premiją: reikia mokėti skurdesnėms šalims, kad jos priimtų pabėgėlius

Dauguma komentarų apie Michaelą Kremerį, šią savaitę tapusį vienu iš trijų Nobelio ekonomikos premijos laureatų, pagrįstai gyrė jo novatorišką darbą tiriant skurdą – kuris, kaip daugelis mūsų supranta, tebėra didžiausias moralinis planetos iššūkis. Tačiau vienas svarbus, nors ir nepaminėtas, 2011 m. M. Kremerio tiriamasis darbas atskleidžia dar vieną neatidėliotiną nūdienos iššūkį: pabėgėlių politiką.

Šis darbas padeda paaiškinti imigracijos keliamą spaudimą, drumsčiantį politinius vandenis visame pasaulyje. Po tragedijos Sirijoje ir kitų krizių Europą užplūdo pabėgėliai. Nacionalistų partijos į tai reagavo piršdamos gyventojams mintį, kad migrantai vagia jų darbus. Jos žada nustatyti imigrantams griežtesnius standartus – tačiau tai taip pat pakenktų migrantams, bėgantiems nuo politinio persekiojimo. Jungtinių Tautų paskaičiavimu, šiuo metu prieglobsčio ieškančių žmonių – dešimtys milijonų.

Jungtinėse Valstijose susirūpinimas dėl imigracijos padėjo išsukti 2016 m. prezidento rinkimus. Nevisai pagrįsta baimė, esą ekonominiai migrantai pakenks darbininkų atlyginimams, pastaraisiais metais buvo plačiai eskaluojama. Apklausų duomenys rodo, kad šis požiūris pamažu keičiasi, tačiau dabar imigracijos politikos pagrindu tampa ekonominių nuostolių baimė, ir pabėgėliai greičiausiai dėl jos nukentės.

„Tarptautinės pabėgėlių teisės ekonomika“, kurią M. Kremeris sudarė kartu su Ryanu Bubbu ir Davidu I. Levine'u, pristato parankų modelį, paaiškinantį, kodėl pabėgėlių politika galiausiai virsta chaosu, net jei visi pradeda nuo geriausių ketinimų.

M. Kremeris ir jo bendraautoriai pradeda nuo priminimo, kad valstybė, nusprendusi priimti migrantus, bėgančius nuo politinio persekiojimo, atlieka gerą darbą, kuriuo pasinaudos kitos šalys. Kuo daugiau bus šalių, teikiančių prieglobstį, tuo mažiau bus paskatų kitoms daryti tą patį. Ši „dykaduonių“ problema iškyla net tuo atveju, jei visos šalys elgiasi altruistiškai politinių pabėgėlių atžvilgiu. Kadangi jų priėmimas ir apgyvendinimas reikalauja tam tikrų išlaidų, šalis, kuri šiaip jau galėtų priglausti daug pabėgėlių, džiaugiasi laimingai išsisukusi, jei bėgantys nuo persekiojimo žmonės randa prieglobstį kitur.

Tai sukuria problemą: valstybės, kurios priima politinius pabėgėlius, ilgainiui pasijunta tempiančios per didelę naštą ir sumažina priimamų pabėgėlių skaičių. Taigi, net jei kiekviena valstybė yra nusiteikusi altruistiškai, pabėgėlių, paliktų likimo valiai savo gimtojoje šalyje, skaičius didėja.

Autoriai pažymi, kad optimalus sprendimas šiuo atveju – bendradarbiavimas tarp pabėgėlius priimančių šalių. Remiantis šia teorija, 1951 m. Konvencija dėl pabėgėlių statuso gali būti vertinama kaip susitarimas, kuriuo visi pasirašiusieji, sutikdami priimti politinius pabėgėlius, kartu pasirūpina visuomenės interesais ir padidina tikimybę, kad kiekvienas konkretus pabėgėlis ras prieglobstį.

Kol kas lyg ir viskas aišku. Bėda ta, kad potencialiai priimančiajai šaliai gali būti keblu nustatyti, ar konkretus migrantas bėga nuo persekiojimo, ar ieško ekonominio gerbūvio. Valstybės paprastai yra ne tokios atviros ekonominiams migrantams, nes baiminasi, kad migracija pakenks jų pačių piliečių galimybėms ir atneš papildomų ekonominių išlaidų. Ši ekonominių migrantų priėmimo baimė sumažina norą priimti ir politinius pabėgėlius.

Rezultatas lieka toks pat, net jei šalis iš tiesų nori suteikti politinį prieglobstį visiems, kas to nusipelno. Atsižvelgiant į tai, kaip sunku įvertinti kiekvieno atskiro pareiškėjo persekiojimo tikimybę, reikalinga ieškinių priėmimo sistema; kuo didesnė baimė priimti didelį kiekį ekonominių pabėgėlių, tuo didesnis reikalaujamų įrodymų lygis. Kitos vyriausybės reaguos sugriežtindamos savo pačių politinio prieglobsčio standartus. Tikėtinas rezultatas – lenktynės iki dugno, todėl visame pasaulyje bus priimama mažiau pabėgėlių. Tai veda prie 1951 m. sutartyje numatytos sistemos žlugimo.

O kaipgi M. Kremeris su bendraautoriais siūlo spręsti šią problemą? Jie iš karto atmeta centralizuotos institucijos, kurios sprendimas dėl pabėgėliui suteikiamo statuso būtų privalomas visoms šalims, įsteigimą: ir iš tiesų toks sprendimas būtų politiškai neįmanomas (ir apskritai – blogas sumanymas).

Peržiūrėję esamą literatūrą, autoriai pakartoja svarbų pasiūlymą, iškeltą dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje: turtingesnės šalys turėtų mokėti skurdesnėms, kad šios priimtų daugiau migrantų. Savo ruožtu skurdesnės šalys sutiktų suteikti pabėgėliams judėjimo laisvę (jokių pabėgėlių stovyklų) ir teisę užsidirbti pragyvenimui. Pabėgėliams, savo ruožtu, galėtų būti suteikta galimybė pasirinkti, į kurią šalį vykti. Tuo pačiu turtas būtų perkeliamas iš išsivysčiusių šalių besivystančioms.

Konfliktiškoje nūdienos eroje daugelis kairiųjų ir dešiniųjų tokį pasiūlymą neabejotinai atmestų. Tačiau kad ir kaip žiūrėtume į tiriamajame darbe pasiūlytus sprendimus (autoriai jų siūlo kelis), reikėtų atidžiau paanalizuoti, kodėl imigracijos politiką taip sunku pataisyti. Kaip ir darbas, už kurį M. Kremeris su kolegomis buvo apdovanotas Nobeliu, straipsnis imigracijos tema atspindi apgalvotas ir rimtas pastangas panaudoti profesinius gebėjimus, bandant išspręsti neatidėliotiną moralinį iššūkį. Tai sveikintinas indėlis tokiu metu, kai viešosiose diskusijose tragiškai trūksta rimtų pasiūlymų.