Šią savaitę šalies finansų ministras Olafas Scholzas pareiškė, kad Vokietija, ūkio plėtrai toliau sparčiai lėtėjant, galėtų skirti 50 mlrd. eurų (55 mlrd. JAV dolerių) papildomų lėšų augimui paskatinti. Suma, sudaranti maždaug 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), sulaukė kritikos dėl mažumo, bet čia ne apie tai. O. Scholzas tik mestelėjo preliminarų skaičių, užuot išdėstęs išsamų planą. Tikra žinia yra ta, kad Vokietija rengiasi leisti pinigus, idant išbristų iš recesijos.
Tam tikra prasme, Europai tai naudinga. Metų metus Vokietija laikėsi griežtų fiskalinių taisyklių, versdama ekonomistus kelti klausimą: ar galioja kokia nors germaniška išimtis, kai kalbama apie vyriausybių intervencijas ekonomikai sušlubavus. Debatai išsiplėtė net iki lingvistinio aspekto, atkreipus dėmesį į tai, kad vokiškas žodis, reiškiantis skolą – „schuld“, – rašomas taip pat kaip kaltė.
Regis, prieita prie išvados, kad rinkėjai nubaus bet kokį skatinimo priemones agituojantį politiką. Vokietija sulauks neišvengiamos recesijos, su savimi kartu žemyn nutempdama ir Europą.
Be jokios abejonės, Berlynas privalėjo daug anksčiau imtis priemonių. Vokietijos ekonomika paremta eksportu, tad JAV prezidento Donaldo Trumpo protekcionistiniai vingiai visada kėlė problemų. Vokietija būtų galėjusi pasinaudoti pastarojo dešimtmečio žemomis palūkanų normomis ir pagerinti savo infrastruktūrą. Bet ji pasirinko laukti iki paskutinės minutės, kai pagaliau nusprendė paremti augimą.
Netgi plataus masto skatinimo programa gali būti nepakankama, kad šalies pramoninis variklis vėl imtų burgzti; be to, prireiks daugiau investicijų iš įmonių sektoriaus, besimėgaujančio pinigų srautais.
Vis dėlto Vokietijos politinė klasė galiausiai pabudo, suvokusi krizės riziką. Tam tikra prasme situacija primena 2009-uosius, kai Berlynas prisidėjo prie pasaulinių fiskalinių paskatų, kurios išgelbėjo pasaulio ekonomiką nuo naujos Didžiosios Depresijos. Jo mažumėlę pakitęs tonas, be abejonės, nuramins Christine‘ą Lagarde, jau greit pradėsiančiai vadovauti Europos centriniam bankui (ECB), kuris negali pasikliauti vien pinigų politika, kad atitolintų atsinaujinusią recesijos grėsmę.
Toks posūkis suteiks padrąsinimo ir kitoms Europos vyriausybėms, kurių ekonomikoms bus naudingas didesnio eksporto į Vokietiją netiesioginis poveikis. Ženklas, jog Berlynas galbūt pakeis savo smulkmeniško taupymo metodus, galėtų paskatinti pasitikėjimą tarp Europos verslininkų, ir šie, tikėtina, daugiau lėšų skirtų investicijoms.
Vis dėlto optimizmui yra ribos. O. Scholzo pasirinktas laikas intervencijai rodo, kad Berlynas vis dar vertina fiskalinę politiką veikiau kaip vidaus priemonę, kuri priklauso nuo to, kokiame verslo cikle atsiduria Vokietijos ekonomika. Visa tai liūdina visus, kurie mato euro zoną kaip bendrą visumą, kur būtini tam tikri koordinuoti fiskaliniai veiksmai, būtini norint apsaugoti jos bendrą ekonomiką ir skatinti augimą.
Vokietijos politikai neabejotinai atras galimybių panaudoti fiskalines paskatas, bent jau kompensuodamos savo ankstesnį taupumą. Šalies nacionalinė skola pernai sumažėjo iki 60,9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o jos neigiamas valstybinių obligacijų pajamingumas kilstelėjo iki trisdešimties metų trukmės. Kontrastas, palyginus su kitomis euro zonos valstybėmis, tokiomis kaip Italija, – stulbinantis. Recesijos atveju, Italija dėl savo milžiniškos valstybės skolos turės mažiau erdvės didinti deficitą, nesukeldama nepageidaujamos rinkos reakcijos.
Platesnio masto problema yra ta, kad pinigų sąjunga nenumatyta šitaip funkcionuoti. Geriausia būtų, jeigu būtų centralizuotas „pinigų puodas“, kurį būtų galima naudoti, norint padėti ekonominį sukrėtimą išgyvenančioms šalims. Kai tokių bendrų fiskalinių pajėgumų nėra, stipresnės valstybės, tokios kaip Vokietija, turėtų veikti daug anksčiau, jausdamos didesnį poreikį padėti kitoms euro zonos narėms.
Berlynas pasirinko ne tą kelią. Kad vokiečiai pradėtų finansinį skatinimą, būtina recesija Vokietijoje.
