Kai Anthony's Hathaway'us pastebėjo juodą visureigį tamsintais langais, jis suprato, kad pabaiga jau nebetoli. Vyrukai, pučiantys nukritusius lapus priešais „KeyBank“, kurį jis stebėjo visą pusdienį, taip pat atrodė šiek tiek įtartini – mat tuo metu Sietle buvo vasaris ir purškė lietus. Bet galbūt tai kalbėjo heroinas, todėl Hathaway'us nebuvo tikras, kad yra stebimas, kol nepamatė to paties juodo visureigio įsukant į stovėjimo aikštelę, apsisukant ir dar kartą pro jį pravažiuojant. „Aš tiesiog jaučiau, – vėliau sakė jis. – Bet kažkodėl man tai nerūpėjo.“
Hathaway'us nuvažiavo į netoliese esantį „Burgermaster“, priparkavo miniveną, kurį buvo pasiskolinęs iš sesers, ir susileido paskutinę heroino dozę. Jis išbuvo ten valandą, miegodamas užsikniaubęs ant vairo, paskui atsibudo ir prisiminė dienos planą. Norėdamas įsitikinti, kad nėra sekamas, nuvažiavo 5 mylias į šiaurę ir, nematydamas nei juodų visureigių, nei sraigtasparnių ar įtartinų kiemsargių, pasuko atgal į „KeyBank“, susirado stovėjimo vietą ir atsainiai patraukė įėjimo link, kaip vaikinas, kuriam reikia pasitarti dėl paskolos. Jis mūvėjo chaki spalvos kelnes, vilkėjo rudą striukę su gelsvomis juostelėmis ir nešėsi išskleistą skėtį, nors lietus buvo beveik nustojęs lyti. Jis buvo beginklis, kaip visada.
Hathaway'us užsimovė latekso pirštines, ant veido užsitempė kaukę ir 17.25 val. įžengė į banką – su vis dar išskleistu skėčiu. Jis užriko visiems gultis, priėjo prie vienintelio dirbančio klerko ir pareikalavo „stambių kupiūrų, po penkiasdešimt ir šimtą“. Banko klerkai mokomi plėšikams nesipriešinti, ir šis, paklusęs Hathaway'aus įsakymui, padavė 2310 dolerių – daugiausia smulkiomis kupiūromis. Hathaway'us susigrūdo pinigus į kišenes ir ramiausiai išėjo iš banko, neužtrukęs jame nė minutės.
Lauke jo jau laukė policija. Įvairių jurisdikcijų, įskaitant FTB, pareigūnai sulaikė jį automobilių stovėjimo aikštelėje ir – po 30 apiplėšimų – pagaliau nutraukė vieną įsimintiniausių bankų plėšimo epopėjų per visą istoriją. Tuo metu 44-erių metų Hathaway'us nesipriešino ir nebėgo. Jis iškėlė rankas aukštyn, atsigulė ant žemės ir pajuto, kaip jį užgriūna pasaulis. Jis bijojo to, kas jo laukė, bet taip pat jautė palengvėjimą, kad ilgai trukęs košmaras pagaliau artėja prie pabaigos.
Hathaway'us užaugo Linvude, maždaug 20 mylių į šiaurę nuo Sietlo. Jis buvo pavyzdingas mokinys ir neblogas vaikas. Būdamas 20-ties metų ir turėdamas tik vidurinės mokyklos diplomą, jis buvo pasamdytas „Boeing Co.“ kaip virtuvių sistemų grupės techninis dizaineris, atliekantis daugiausia kompiuterinio projektavimo darbus, ir išvyko dirbti į Evereto gamyklą, kuri pagal tūrį yra didžiausias pastatas Žemėje. Po dešimties metų jis buvo paaukštintas iki inžinieriaus – vienintelis asmuo iš savo darbo grupės, pasiekęs šį statusą neturėdamas aukštojo mokslo laipsnio, kaip pats sako, – ir puikiausiai gyveno.
Hathaway'us nėra tikras, kaip ir kada gavo nugaros tarpslankstelinio disko išvaržą, bet įtaria, kad tai nutiko per vieną iš riedučių ritulio žaidimų, kuriuos su kolegomis žaisdavo po darbo milžiniškoje Evereto gamyklos automobilių stovėjimo aikštelėje. 2005 m. išvarža tapo tokia skausminga, kad vyras kartais nepajėgdavo išlipti iš lovos. Taigi jam buvo atlikta operacija. Po jos gydytojas paskyrė oksikontiną („OxyContin“, oksikodonas), kuris slopindavo skausmą taip, kad niekas kitas. „Tai buvo tarsi koks stebuklingas narkotikas“, – prisimena Hathaway'us: toks stebuklingas, kad jis užsikabino. 2008 m. jam buvo atlikta dar viena nugaros operacija – ir jis dar labiau įklimpo į priklausomybę, kurią slėpė kone nuo visų.
„Praėjo pora metų, kol supratau, kaip viskas blogai – kai pasiekiau tokį tašką, kad man ėmė reikėti daugiau, nei išrašydavo gydytojas, – prisimena jis. – Nugremždavau oksikontino apvalkalą, susmulkindavau į miltelius ir uostydavau. Supratau, kad man „šakės“.“ Ilgainiui vaistą jis pradėjo ir rūkyti.
Duobė, kurioje atsidūrė Hathaway'us, darėsi vis gilesnė. Recepto, kurį jam duodavo šeimos gydytojas, nė iš tolo nepakako, todėl papildydavo jį antruoju receptu, gautu iš kažkokio neaiškaus „piliulių gamyklos“ daktaro, kuris vėliau buvo sulaikytas. Tas receptas jam kas dvi savaites atsieidavo po 150 dolerių – ir dar 600 dolerių už pačius vaistus, nes draudimas padengė tik teisėtas tabletes. Kažkokiu būdu Hathaway'ui vis dar pavykdavo projektuoti virtuves ir reguliariai skraidyti į Europą, tačiau pirmasis jo sustojimas po viešbučio paprastai būdavo vietinė vaistinė, kur jis parodydavo savo seną amerikietišką receptą ir „Boeing“ darbuotojo ID kortelę – mainais į naują receptą, kad įsigytų tablečių, kurias „pamiršo“ namie.
2010 m. Hathaway'us atskleidė „Boeing“ tiesą. Savo vadovui jis prisipažino, kad išvystė sunkią priklausomybę ir turi keliauti į reabilitacijos centrą. Kompanija, anot jo, pasirodė labai supratinga. „Pasiėmiau mėnesį atostogų ir išvažiavau į gydyklą, – sako jis. – Grįždamas pakeliui į namus sustojau ir nusipirkau dar tablečių.“ Jis vėl pradėjo dirbti, bet nuolat atkrisdavo. „Niekam neprisipažinau, į kokią bėdą esu įklimpęs. Man buvo gėda ir nesmagu. Gyveni tik šia diena, bandydamas sugalvoti, kaip išsikrapštyti iš šio pragaro.“
O pragaras atrodė šitaip: Hathaway'us nebeturėjo namų ir gyveno „Subaru Outback“, kurį laikė „Boeing“ automobilių stovėjimo aikštelėje, kartu su 18-mečiu sūnumi Conneriu, kuris irgi buvo priklausomas nuo narkotikų. Hathaway'us teigia, kad 2010 m. buvo lūžio metai – kaip tik tada „Purdue Pharma LP“, oksikontino gamintoja, pakeitė tabletės sudėtį, kad jos nebebūtų galima sutrinti į miltelius uostymui arba pakaitinti ir daryti injekcijas. Naujoji versija aktyviąsias medžiagas į organizmą išskirdavo po truputį; narkomanams iš jos nebebuvo jokios naudos.
Hathaway'us dar kartą išsiprašė iš „Boeing“ atostogų. Jiems su Conneriu dabar kasdien reikėdavo suvartoti kelių šimtų dolerių vertės heroino dozę, ir jo atlyginimo nebeužteko. Jie puolė į neviltį ir 2011 m. birželį šiek tiek impulsyviai nusprendė apiplėšti banką. Vidun užėjo Conneris. Jam išėjus iš banko sprogo piniguose paslėpta dažų bomba, palikdama ryškiai raudonų dūmų pėdsaką, kuris tęsėsi iki pat pabėgimo automobilio, į kurį kažkas matė jį įlipant. Policija jį užklupo pigiame motelyje, kuriame jis slėpėsi kartu su tėčiu.
Abu buvo sulaikyti, tačiau kaltinimai pateikti tik Conneriui; policija nesugebėjo įrodyti, kad į apiplėšimą buvo įsivėlęs ir Hathaway'us. Vis dėlto jam teko praleisti kelias savaites už grotų. Taip baigėsi jo karjera „Boeing“ – kompanija atleido jį už neatvykimą į darbą.
Hathaway'us atsikraustė gyventi pas savo motiną, Kandy, kuri sunkiai sirgo lėtine obstrukcine plaučių liga ir 24 valandas per parą buvo prijungta prie deguonies aparato. Jis tapo jos prižiūrėtoju, o ji – jo globėja. „Ji tikėjosi, kad gausiu nors kokią pagalbą, tačiau pati niekuo negalėjo padėti“, – prisimena jis. Jiedu gyveno iš Kandy socialinės pašalpos ir maisto kuponų. Hathaway'us kažkaip sugebėjo laikytis ir nemirti, dirbdamas tai, ką sugebėjo, kad susimokėtų už savo brangų įprotį – iki 2013 m. „Tada ir pradėjau plėšti bankus, – prisimena jis. – Mama gyvena iš pašalpos, mums sunku suvesti galą su galu, taigi turiu pabandyti įnešti savo dalį. Manau, kažkaip taip visa tai pateisinau.“
Net beviltiškiausiu metu Hathaway'us vadovavosi moraliniu kompasu, kuris vis dar veikė, nors ir buvo smarkiai aplamdytas. Daugelis narkomanų vagia iš namų, nes tai lengva, bet Hathaway'ui tokia mintis atrodė atgrasi. „Nenoriu kažkam kitam apkartinti gyvenimo vien dėl to, kad šiek tiek pataisyčiau savąjį“, – sako jis. O dėl bankų širdies neskauda. „Supratau, kad tie pinigai apdrausti, vadinasi, neatimu jų iš kitų žmonių.“
Bankų plėšimas, žinoma, yra rizikinga užmačia, juo labiau, kad tai paprastai pritraukia ir FTB dėmesį. Bet Hathaway'us sako, kad nesielgdavo skubotai. „Nebuvo taip, kad staiga vieną dieną atsibundu, nebeturiu heroino ir puolu ieškoti pinigų, – aiškina jis. – Pradėjau planuoti. Žinojau, kad jei tik nepaliksiu pirštų atspaudų ir DNR, jei veidų atpažinimo sistema manęs nesuseks, galėsiu tai įgyvendinti be didesnių problemų.“
Viena svarbi detalė: banko klerkai nesipriešina. Jis tai žinojo, nes jo mama kadaise dirbo banke ir pasakojo, kad jie mokomi daryti viską, ko pareikalaus plėšikas. „Žinojau, kad galiu užeiti ir pareikalauti pinigų net neturėdamas ginklo, – sako jis. – Nebūtina nieko skriausti. Vis tiek gausi pinigus.“
Epopėja prasidėjo 2013 m. vasario 5 d. 13.40 val. nuo Evereto „Banner Bank“, esančio netoli „Boeing“ biuro, kuriame Hathaway'us 22 metus projektavo lėktuvų virtuves. Tą banką jis pasirinko todėl, kad jame retai būdavo žmonių, be to, jis buvo visai šalia greitkelio „Interstate 5“, taigi sufleravo greitą pabėgimą.
Tą dieną prieš išeidamas iš namų Hathaway'us buvo „99 proc. tikras, kad viskas baigsis sėkmingai“. Ir vis dėlto pėdindamas į „Banner Bank“ jis jautėsi „nepaprastai susinervinęs“ – ir labai nustebo, kai apiplėšimas pavyko be jokio vargo. Pabėgimo automobilį, „Ford“ pikapą, kurį pavogė iš vyruko, palikusio jį prie vaistinės, Hathaway'us buvo priparkavęs prie restorano „Denny's“ tolimajame banko gale, taigi viduje esantys jo nematė. Nesvarbu, kad jį galėjo matyti žmonės lauke, nes prieš išeidamas iš banko jis nusiėmė kaukę ir žengė nerūpestingu žingsniu, tarsi eilinis klientas, užsukęs išsiimti grynųjų.
Hathaway'us buvo palikęs raktelį degimo spynelėje, kad nereikėtų ilgai krapštytis, o išvažiavimas į greitkelį buvo visai čia pat, tiesiai už sankryžos. Jam tereikėjo pajudėti iš vietos, pasukti į dešinę ir nuvažiuoti. Bet kai jis pasuko į dešinę, užsidegė raudona šviesa. Negana to – kitoje juostoje žalios šviesos laukė Evereto policijos automobilis. Hathaway'us sustingo. „Pagalvojau, čia ką, pokštas? Atrodė, kad stovime dešimt minučių, nors tikriausiai vos 20 sekundžių.“ Užsidegus žaliai, jis ramiai pasuko į greitkelį ir nuvažiavo. „Buvau toks laimingas. Pamenu, važiavau greitkeliu ir mąsčiau – na ir nuskilo. Tuo metu man atrodė, kad plėšti bankus labai paprasta.“
Policijos automobilis ten atsidūrė atsitiktinai; jis taip ir neįjungė žiburėlių. Ir tai Hathaway'ui davė vertingą pamoką: „Jie šiek tiek užtrunka, kol priima skambutį ir sureaguoja.“ Jis taip pat išmoko, kad verta įsidėmėti šviesoforo šviesų seką ir degimo trukmę. Šitaip spėsi laiku įšokti į automobilį ir nuvažiuoti per žalią šviesą.
Iš banko jis išėjo su 2151 doleriu – ir dar beveik tiek pat gavo po dviejų savaičių, kai apiplėšė „Whidbey Island Bank“ Mil Kryke. Visai variantas, mąstė jis. Ir nusprendė atsiduoti amatui dar karščiau. Po kelių apiplėšimų jau turėjo pravardę – Banditas Kiborgas, nes detektyvai manė, kad megzta kaukė yra kažin koks metalinis tinklelis – ir sau dedikuotą laiką televizijos programoje „Labiausiai ieškomi Vašingtono nusikaltėliai“.
Hathaway'us visada išmesdavo arba sudegindavo pirštines, džemperį ir batus, su kuriais eidavo „į darbą“, kad sunaikintų DNR įkalčius ir būtų tikras, jog neapsirengs tais pačiais drabužiais dar kartą, suteikdamas policijai ir banko darbuotojams už ko užsikabinti. Tas pats ir su automobiliais. Jų neišmesdavo, bet niekada du sykius nevažiuodavo tuo pačiu. Po pirmojo apiplėšimo vyras suprato, kad vogti transporto priemonės net nebūtina; visada atsirasdavo narkomanas, kuris mielai kelioms valandoms išnuomodavo savo automobilį, mainais gavęs šimtinę arba dozę.
Norėdamas supainioti policiją, Hathaway'us keitė ir kaukes. Antroji, kai dabar pagalvoji, buvo tiesiog absurdiška. Jis paėmė marškinėlius, iškirpo visą nugarą ir paliko tik priekį, kabantį nuo apykaklės tarsi vargana naminė prijuostė. Tada iškirpo skyles akims ir pasivilko šią savadarbę kaukę po marškiniais. Ruošdamasis įžengti į banką, užsitraukė ją ant veido. Policija jį pakrikštijo Banditu Drambliažmogiu.
Trečioji ir paskutinė kaukė buvo savotiškas hibridas. Hathaway'us nukirpo marškinėlių rankoves, padarė dvi skyles akims ir užsivyniojo ant galvos lyg skarelę – o įžengdamas į banką užsitraukdavo ant veido. „Šita buvo pati geriausia iš visų trijų“, – prisimena jis. Ją buvo paprasta tiek pagaminti, tiek naudoti, o išeidamas galėdavai nusmaukti ant kaklo tarsi kaklaskarę ir niekam iš praeivių nesukelti įtarimo.
Hathaway'us penkis bankus apiplėšė dukart, o du bankus – triskart. Didžiausias vienkartinis laimikis – 6396 doleriai iš „Whidbey Island Bank“, o mažiausias, 700 dolerių, išpuolė trečią kartą apsilankius „Banner Bank“, nuo kurio ir prasidėjo epopėja. Bankų plėšimas buvo geras, pastovus darbas, tik gal kiek nuobodokas. „Pinigų niekada nebūdavo pakankamai“, – prisimena Hathaway'us. „Kas kartą gavę čia pat juos išleisdavome“, daugiausia narkotikams, taip pat nuomai ir retkarčiais išvykoms į netoliese esantį kazino – tai būdavo pramoga sergančiai motinai. Kiekvieną kartą užpuolęs banką Hathaway'us tikėdavosi laimėti aukso puodą ir išeiti su 20 000 dolerių kišenėje, bet taip niekada neatsitiko.
2013 m. Hathaway'us plėšė bankus maždaug kartą per savaitę, neskaitant 67 dienų pertraukos gegužę ir birželį, kai detektyvai jau manė, kad jų nepagaunamasis vagišius įkliuvo už kokį nors kitą nusikaltimą ir sėdi kalėjime. Anaiptol. Tiesiog jiedu su mama užtiko aukso gyslą viename kazino į šiaurę nuo Sietlo ir per vieną naktį susišlavė tris aukso puodus ir daugiau kaip 6000 dolerių. „To pakako, kad porą mėnesių nereikėtų plėšti bankų“, – prisimena jis.
Kai Hathaway'us liepos mėnesį vėl ėmėsi „pareigų“, apiplėšimui tinkamų bankų paieška ėmė atrodyti kaip etatinis darbas. „Ištisas dienas tyrinėdavau nusižiūrėtą banką, važinėdavau pro šalį, tikrindavau, ar nėra apsauginio, dėliodavau pabėgimo maršrutą – kol planas pagaliau atrodydavo tinkamas įgyvendinimui. Paprastai tai darydavau į dienos galą, kai daugiau kamščių.“ Daugiau kamščių reiškė lėtesnį policijos reagavimą ir daugiau automobilių, tarp kurių būtų galima įsimaišyti. „Pagrindinis mano tikslas buvo įsitikinti, kad banke tuo metu nebus klientų. Prireikus sėdėdavau ištisą dieną, kol viduje nelikdavo žmonių.“ Jei to reikalaudavo situacija, vyras užšokdavo ant stalo ir apsimesdavo, kad grasina – kaip bankų plėšikas iš filmo. Tačiau dažniausiai pakakdavo ramiai pasišnekėti su vienu iš konsultantų. Jie visada paklusdavo.
Bėgant mėnesiams plėšti darėsi vis lengviau; trumpesnės dienos reiškė, kad Hathaway'us galėdavo užpulti bankus jau sutemus, o nesibaigiantis Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų lietus versdavo nešiotis skėtį, kuris puikiausiai leisdavo pasislėpti nuo stebėjimo kamerų. Kita vertus, vis sunkiau buvo rasti bankų, kurie atitiktų jo kriterijus. Vis dažnesnis bankas samdydavo apsaugininkus – šiaip ar taip, kažkur netoliese siautėjo serijinis bankų plėšikas. Norėdamas išsirinkti tinkamą banką, Hathaway'us turėdavo važiuoti vis toliau ir vis ilgiau tyrinėti teritoriją. Jis stengėsi vengti improvizacijų, bet ko tik nepasitaiko. Hathaway'us lapkričio mėnesį apiplėšė Merisvilio „HomeStreet Bank“ – tik todėl, kad tas bankas buvo labai arti „Wells Fargo“, kurio jam nepavyko užpulti dėl techninių keblumų – mat prie bankomato pernelyg ilgai stoviniavo šarvuotas automobilis. „Taigi tiesiog numojau į juos ranka ir apiplėšiau kitą banką“, – prisimena Hathaway'us.
Rengdamasis 23-iajam apiplėšimui, kuris turėjo įvykti šeštadienį, gruodžio 14 d., vyras nusprendė išmėginti ką nors naujo. Jis atsivedė padėjėją – pirmą pasitaikiusį narkomaną, kurį pasamdė stovėti prie durų ir saugoti užnugarį, kad pats galėtų ramiai peršokti stalą ir nesijaudinti, kad bus užpultas. Idėja – per tą patį laiką prisiplėšti daugiau pinigų. „Atvirai kalbant, man jau buvo bloga nuo bankų plėšimo, – prisipažįsta Hathaway'us. – Pamaniau, jei pavyktų nudžiauti 20 ar 30 gabalų, susitvarkyčiau gyvenimą ir nebereikėtų daugiau užsiimti šitom nesąmonėm.“
Jam pavyko išeiti su 6120 dolerių – puiku, tik deja, jais teko dalintis. Be to, partneris reiškė didesnę riziką, jau nekalbant apie nerimavimą ir zirzimą.
Hathaway'us pradėjo nuobodžiauti. Priklausomybė situacijos irgi nepalengvino. „Tiesą sakant, pasiekiau tokį tašką, kai man jau nelabai rūpėjo, – sako jis. – Žinojau, kad man reikia pagalbos, bet nesugalvojau, kaip ją gauti, taigi mąsčiau – na va, jei įkliūsiu, sėsiu į kalėjimą. Kas bus, tas bus. Galbūt man kaip tik to ir reikia, kad sugrįžčiau į vėžias.“
29-ojo apiplėšimo dieną Hathaway'us visą popietę praleido Linvude, stebėdamas „Chase Bank“, kurį buvo apšvarinęs prieš mėnesį. Bankas, įsikūręs prekybos rajone, netoli maisto prekių parduotuvės „Fred Meyer“, buvo neįprastai pilnas žmonių. Vyrui tiesiog nepavyko išlaukti, kada jis ištuštės. Todėl nutarė verčiau imtis „U.S. Bank“, įsikūrusio „Fred Meyer“ patalpose. „Tai buvo didžiausia klaida, – prisimena jis. – Visus metus stengiausi išvengti susidūrimo su klientais, o tąsyk iš nevilties sulaužiau auksinę taisyklę, kuri prisidėjo prie mano sėkmės. Dar svarbiau tai, – ir tai pasirodė tikrai svarbu, – kad abi mano seserys dirba „Fred Meyer“.“
Hathaway'us vis tiek nutarė užsukti ir be jokių kliūčių išsinešė 3450 dolerių – išskyrus tai, kad vienas klientas pasekė iš parduotuvės išeinantį plėšiką ir pamatė, kaip jis lipa į šviesiai mėlyną miniveną „Honda“ su „Seahawks“ lipduku ir nederančiu veidrodėliu. Šviesiai mėlyną miniveną „Honda“, kuris priklausė vienai iš jo seserų.
Evereto policija paskelbė visuotinę automobilio paiešką ir po poros dienų patrulis jį pastebėjo priparkuotą prie dviejų butų namo, kuriame gyveno Hathaway'us su mama – greta sesers ir jos šeimos. Vėliau policija jam pasakė, kad jis buvo 24 valandas per parą stebimas FTB. Po savaitės, vasario 11 d., važiuodamas į „KeyBank“ jis pastebėjo minėtąjį juodą visureigį.
Neilgai trukus banko parkingo aikštelėje jį užkalbino Sietlo policijos seržantas, ir taip Hathaway'us atsidūrė Sietlo policijos departamento vagysčių skyriuje, septintame centrinės būstinės aukšte, tardymų kambaryje, antrankiais prirakintas prie stalo. Priešais jį sėdėjo Sietlo policijos departamento detektyvas Lenas Carveris ir Kingo apygardos šerifo biuro detektyvas Mike'as Mellisas, daugybės bankų apiplėšimo bylų veteranai ir FTB Saugių gatvių darbo grupės, anksčiau vadintos Bankų plėšimo darbo grupe, nariai.
Hathaway'us pagaliau įkliuvo, ir pats tai suprato. Jis susigūžęs sėdėjo ant kėdės ir mandagiai atsakinėjo į klausimus, nė sykio nepakeldamas balso ir nesigindamas. Detektyvai jam pranešė, kad jis buvo stebimas „kur kas ilgiau, nei tikriausiai manai“, ir kad jie žino, kad tai ne pirmasis Hathaway'aus apiplėšimas. „Buvai šiandien užkluptas prie „KeyBank“ ne todėl, kad netyčia važiavau pro šalį su spurga rankoje“, – pasakė Carveris, remiantis tardymo nuorašu.
„Aš priklausomas nuo heroino, – atsakė Hathaway'us ir išklojo detektyvams visą savo istoriją. – Šita priklausomybė nuo opiatų… visiškai suš**o man gyvenimą.“
Policininkai Hathaway'ui vieną po kito išvardijo visus 30 apiplėšimų, ir jis viską prisipažino. Vėliau Mellisas ataskaitoje prisiminė, kad Hathaway'us aštuonias valandas trukusio pokalbio metu atrodė „liūdnas, protarpiais pravirkdavo“.
„Aš tik norėjau gauti pakankamai pinigų, kad galėčiau iš čia išsinešdinti, išvažiuoti, – detektyvams sakė Hathaway'us. – Taip mamai ir pasakiau. Jei tik gaučiau pakankamai pinigų, galėčiau nusipirkti metadono, ir mes išvažiuotume. Kuriam laikui dingtume iš šitos aplinkos, kol atsikratyčiau priklausomybės ir pamėginčiau sugrįžti į darbą ir susigrąžinti gyvenimą.“
Jis įspėjo detektyvus, kad iki ryto taps nepajėgus kalbėti. Viršų paims abstinencija, ir jis kęs „baisiausią skausmą, kokį tik galite įsivaizduoti“. Tačiau tuo metu jo mąstymas tebebuvo skaidrus. „Jie įkiš mane už grotų. Nemanau, kad tai sąžininga, – skundėsi Hathaway'us, tačiau netvirtino, kad yra nekaltas. – Šį rytą išeidamas iš namų žinojau, kad visaip gali baigtis… Nesėdėsiu čia savęs gailėdamas. Yra kaip yra. Privalau susiimti ir atsėdėti.“
Vardydami apiplėšimus, detektyvai reikalavo detalių, ir Hathaway'us mielai jas atskleidė. Jis papasakojo, kaip rinkosi taikinius, kokiu metu geriausia plėšti ir kur pasistatyti pabėgimo automobilį.
Vienas iš labiausiai Carverį ir Mellisą gluminančių dalykų buvo kaukės. Carveris tvirtino buvęs tikras, kad kiborgo kaukė buvo pagaminta iš metalo. O tas Drambliažmogis – kas čia per velnias? „Tai tu tiesiog užsivyniojai ant galvos marškinėlius? – stebėjosi Carveris. – Dar nemačiau, kad vyrukas užsimestų ant galvos marškinėlius ir prakirptų juose skyles.“
Hathaway'us atsakė, kad tai buvo efektyvus, tačiau netobulas variantas. Buvo sunku iškirpti skyles akims reikiamose vietose – pirmą kartą, kai plėšdamas užsidėjo Drambliažmogio kaukę, per aukštai užtempė marškinėlius ir nieko nematė. Taigi teko improvizuoti ir kaukę čia pat pataisyti, tuo pačiu stengiantis nepulti į paniką.
Carveris su Mellisu prunkštelėjo. Jie buvo matę vaizdo įrašą ir stebėjosi, ką ten tas plėšikas daro. Carveris ant stalo padėjo atspausdintą vaizdą iš stebėjimo kamerų. Tai buvo Hathaway'us su kauke.
„Dieve, atrodo apgailėtinai“, – pasakė Hathaway'us.
„Ir žinai ką? – tarė Mellisas. – Pasakysiu, kad pirmą kartą, kai tai pamatėme, iš tikrųjų tarpusavyje pajuokavome.“ Tas nusikaltėlis su maišu ant galvos atrodė... neįspūdingai. „Kalbėjome: „Na, šį vaikiną bus lengva sugauti“. Ir ką tu manai – užtrukome metus.“
„Daug laiko skyriau planavimui, kad neįkliūčiau“, – atsakė Hathway'us.
Carveris leido Hathaway'ui suprasti, kad jis padarė klaidų. Jis pamiršo apie bankomato kameras ir buvo daugiau nei kartą nufotografuotas profiliu. Jis ėmė rengtis tais pačiais drabužiais – pavyzdžiui, raudonu džemperiu su gobtuvu, kurį kaip tik šiuo metu vilkėjo. Negana to, pasinaudojo sesers minivenu, kad apiplėštų banką, esantį kaip tik toje parduotuvėje, kur ji dirba. Ištisus metus vykdęs rūpestingai suplanuotus apiplėšimus, palikdamas policijai labai mažai įkalčių, šį kartą jis pasielgė neapgalvotai – netgi kvailai.
„Galvojau tik apie tai, kad man reikia pinigų dozei, – atsakė Hathaway'us. – O visi tie sumauti bankai staiga nusisamdė apsauginius. Iš pradžių viskas buvo ne taip. Sunkiai plušėdavau, kol rasdavau tinkamą banką. Nepuldavau pirmo pasitaikiusio; jis turėdavo atitikti man svarbius kriterijus.“
Hathaway'us prisipažino jautęs, kad jį kažkas stebi, kai su minivenu paliko „Fred Meyer“. Ir, nors tuo metu tų dalykų nesusiejo, dabar prisiminė po kelių dienų aplinkui jų namą suaktyvėjusią policijos veiklą. Tikriausiai tai ir buvo ta diena, kai kažkas pastebėjo automobilį.
„Į pabaigą tu iš tiesų elgeisi atsainiai, – tarė Mellisas. – Tai buvo vienas iš dalykų, padėjusių susekti tavo, pavadinkime, nuosmukį.“
Carveris vėliau prokurorui teigė, kad sumanumo laipsnis tuose apiplėšimuose buvo „didesnis nei visose kitose mano matytose vagystėse“. Tai, kad Hathaway'us nė karto nepanaudojo ginklo ir nieko nesužeidė, teisme išėjo jam į naudą. „Atviro smurto nebuvimas“, kaip vėliau Mellisas sakė vietinei spaudai, „jam tapo pliusu“.
„Buvo pernelyg lengva?“ – paklausė Carveris Hathaway'aus.
Uždarytas į Kingo apygardos kalėjimo kamerą, Hathaway'us patyrė detoksikaciją ir ištisas dienas vėmė į tualetą, kuriuo dalijosi su dvidešimčia kitų vyrų – kol ėmė taip kliedėti ir stūgauti, kad sargybiniai iki išvietės jį vesdavo apvilktą tramdomaisiais marškiniais. Kai Hathaway'us pagaliau išsikapstė, buvo vėl sugrąžintas į bendrą kamerą ir praleido ten dvejus metus, atmesdamas pasiūlymus prašyti bausmės sušvelninimo ir tuo pat metu ragindamas valstybės paskirtus advokatus, kurių pakeitė ne vieną, prašyti apylinkės prokuroro geresnių sąlygų. Galiausiai 2015 m. jis sutiko prašyti malonės. Hathaway'us prisipažino esąs kaltas dėl keturių pirmojo laipsnio apiplėšimų ir vienos pirmojo laipsnio vagystės mainais į aštuonerius metus ir 10 mėnesių laisvės atėmimo. Jis jau buvo atsėdėjęs dvejus metus ir dar trejus gavo už gerą elgesį, tad jam iš esmės liko ketveri metai, kuriuos Hathaway'us turėjo praleisti Monro pataisos namuose, esančiuose už 45 minučių kelio į šiaurės vakarus nuo Sietlo.
Per tuos dvejus metus Kingo apygardos kalėjime, kai nerašinėjo skundų teismui, Hathaway'us perskaitė „kokį šimtą knygų“ ir sumetė juodraštį autobiografijai, kurią pavadino „Aš išnykstu“. Joje jis, žinoma, rašo apie savo įvykdytus apiplėšimus, bet taip pat ir apie likimo siųstus išbandymus. „Tai iš tiesų skausminga istorija apie vyruką, kuris iš esmės turėjo viską – ir viską prarado, nes tapo priklausomas nuo skausmą malšinančių vaistų, kuriuos jam išrašė šeimos gydytojas, – dėstė jis iš kalėjimo atsiųstame elektroniniame laiške. – Nusipelniau sėdėti kalėjime už bankų plėšimus. Oksikontinas atėmė iš manęs viską. Šito nenusipelniau.
Kai Hathaway'ų iš Kingo apygardos perkėlė į Monro, autobiografijos juodraštis ir visi jo asmeniniai piešiniai ir užrašai kažkur pasimetė.
Pastaruosius trejus metus Hathaway'us, kuriam dabar 50 metų, gyvena Monro kartu su kitais 2000 kalinių. Iš pradžių jis buvo laikomas „tarp keturių sienų“ maksimalaus saugumo kalėjime, tačiau po metų jį perkėlė į minimalaus saugumo skyrių, kurį visi vadina „stovykla“.
Čia Hathaway'us turi langą, kuris atsidaro, televizorių su 90 kanalų ir darbą atliekant techninę priežiūrą Specialiųjų nusikaltėlių padalinyje, kuris leidžia jam penkias dienas per savaitę nuo 7.30 iki 15.00 val. palikti stovyklą. Dirbdamas gauna 42 centus už valandą, daugiausia 55 dolerius per savaitę: 20 proc. to uždarbio skiriama teismo mokesčiams padengti ir jo nusikaltimų žalai atlyginti. Teismas Hathaway'ui įsakė grąžinti 76 500 dolerių su 12 proc. palūkanomis. „Kai iš čia išeisiu, suma sieks maždaug 112 000 dolerių, – pasakojo jis, kai birželį užsukau jo aplankyti. – Bet prieš akis bus visas gyvenimas.“ Advokatas jam sakė, kad svarbiausia mokėti įnašus kiekvieną mėnesį, nors po truputį, kad vėliau galėtų prašyti palūkanas sumažinti.
Po penkerių metų Hathaway'us turės teisę į „Boeing“ pensiją. Jam vis dar priklauso 50 proc. kavos kiosko, nors šiuo metu uždarbis nesiekia nė pusės tiek, kiek prieš dešimtmetį. Be to, jis girdėjo, kad „Boeing“ samdo buvusius nusikaltėlius. „Yra galimybė sugrįžti į darbą, – sako jis. – Bet nebežinau, ar dar norėčiau dirbti didelei kompanijai.“
Hathaway'us pro kalėjimo vartus išeis gruodžio 23 d., o gal net ir anksčiau, dar šią vasarą, jei bus patvirtintas jo prašymas namų areštui su apykoje. Jis jau praėmė savo pensiją, kad padėtų išsinuomoti butą Conneriui (kuris jau išėjęs iš kalėjimo ir dirba dailide), Connerio draugei ir jų 4-erių metų sūnui. Hathaway'us planuoja apsigyventi kartu su jais ir padėti auginti anūką, kol sugalvos, ką daryti toliau.
Hathaway'us sekė farmacijos kompanijai „Purdue Pharma“ iškeltą bylą – kiek tai įmanoma, neturint nuolatinės prieigos prie interneto – ir išėjęs į laisvę planuoja pasitarti su teisininkais ir prisijungti prie bendro ieškinio, jei tik pavyks. „Yra daug tokių žmonių kaip aš, kuriems oksikontinas buvo išrašytas teisėtai, ir kurie nenutuokė, kad tai iš tiesų yra heroinas – nenutuokė, kokią priklausomybę jis gali sukelti. Jie, kaip ir aš, viską prarado. O kai sakau „viską“, tą ir turiu galvoje“, – sako jis. Hathaway'us atvers naują gyvenimo puslapį neturėdamas nei darbo, nei namų, nei automobilio. Sulaukęs 50 metų, jis beveik neabejotinai turės pradėti naują karjerą.
Hathaway'us gailisi daugelio dalykų, ypač to, kaip areštas atsiliepė jo šeimai. Ypač pažeminta jautėsi jo dukra, kuri tuo metu dar mokėsi vidurinėje. Jos bendramoksliai, niūriai sako jis, manė, kad jis yra vienas iš tų gerųjų tėtukų. Jis taip pat apgailestauja prieš pirmąjį apiplėšimą nuvaręs to vyruko „Fordą“. „Iš visų nesąmonių, kurių pridariau, labiausiai gailiuosi šito“, – prisipažįsta jis. Automobilyje buvo palikti visi to žmogaus raktai. „Įsivaizduoju, kaip jis susinervino – turėjo pakeisti visas namų spynas.“
Ir vis dėlto Hathaway'us ir toliau galvoja apie bankus – gal net per daug. Prisiminimus sužadina filmai. Kartais knygos. „Be abejo, įbėgęs į banką ir užšokęs ant stalo pajunti nepakartojamą adrenalino antplūdį, – sako jis. – Ištisus metus taip gyvenau. Todėl turiu būti atsargus. Planuoju nuo šiol elgtis teisingai, ir esu tikras, kad man pavyks. Bet jei dėl kokios nors priežasties nepasisektų, būtų labai lengva vėl sugrįžti prie plėšimų. Nes aš žinau, kaip tai paprasta. Padariau tai 30 kartų. Vartodamas heroiną. Manau, jei būčiau buvęs skaidraus proto, viskas būtų susiklostę visai kitaip. – Jis nusijuokia. – Žinoma, visų pirma, apskritai nebūčiau ėmęsis plėšti bankų.“
